Daugumai, ko gero, rojus reiškia gyvenimą be rūpesčių. Kadangi tarp šio pasaulio gyventojų vargu ar rastume tokį, kuris neturėtų jokių rūpesčių, tad ir rojaus paieškos šiame pasaulyje nieko gera neduotų. O Anapilyje jo ieškoti geriau neskubėkime, nes nėra tokios kasos, kuri pardavinėtų bilietus į TEN su garantija, kad tikrai atsidursi rojuje, o ne, pavyzdžiui, skaistykloje.
Bet jei klausimą sukonkretintume ir vietoj rojaus imtume kalbėti apie Rojų, atsakyčiau labai tiksliai. Neseniai Mindaugas Rojus lankėsi savo gimtuosiuose Darbėnuose. Kartu su kolege dainininke Loreta Rameliene ir jų abiejų mokytoju maestro Eduardu Kaniava.
Sausakimšoje mokyklos salėje, kurioje kadaise skambėjo pirmieji Mindaugo „koncertai“, suaugęs ir suvyriškėjęs vienas televizijos projekto „Triumfo arka“ favoritų trenkė tokį ugningą koncertą, kuris su kaupu būtų patenkinęs net drąsiausius profesorės Zitos Kelmickaitės lūkesčius – jei tik ji būtų girdėjusi!
Galima tik pasidžiaugti kartu su žemaičių vaikais, kad muzikus, aktorius, režisierius rengia ne tik Vilnius ar Kaunas, bet ir Klaipėda.
Užtat girdėjo, matė ir ne mažiau ugningai plojo keli šimtai darbėniškių. Ir, matyt, ne vienas jų, gerai pažinojusių darbščią, bet žemiškų gėrybių nepertekusią, tris vaikus auginusią Rojų šeimyną, pasidžiaugė, kad Mindaugas dainininko karjeros pradėjo siekti anksčiau, nei ministras Gintaras Steponavičius griebėsi reformuoti švietimą ir mokslą. Mat nors motulė gamta būsimajam dainininkui nepašykštėjo reto grožio balso, to pagal naujus reikalavimus per maža, kad būtų galima pretenduoti į „valstybinį“ krepšelį studijoms apmokėti.
Gimė ir augo M.Rojus anaiptol ne rojuje, o pačiame Lietuvos pakraštyje, toli nuo kultūros ir mokslo centrų, nuo geriausių Lietuvos teatrų, muzikos akademijų, talentingiausių režisierių ir atlikėjų. Kiekvienas kilometras nuo namų iki aukštesniojo ir aukštojo mokslo židinių – tai ne tik nemenkos šio krašto studentų laiko ir jėgų sąnaudos, bet ir ne kiekvienam lengvai pakeliamas finansinis krūvis.
Galima tik pasidžiaugti kartu su žemaičių vaikais, kad muzikus, aktorius, režisierius rengia ne tik Vilnius ar Kaunas, bet ir Klaipėda. Tai kiek palengvina talentingų Žemaitijos vaikų kelią į svajonių išsipildymą, juoba kad ir puikūs pedagogai – pavyzdžiui, dainininkas E.Kaniava, režisierius Gytis Padegimas – nevengia Klaipėdos. Bet... Tikiuosi, neįskaudinsiu Klaipėdos patriotų, jei priminsiu nuogą tikrovę: muzikinis Klaipėdos gyvenimas, deja, ne toks turtingas, ne toks įvairus, kaip Vilniaus, todėl sąlygos jauniesiems talentams gludintis, pasisemti įspūdžių ir patirties, švelniai tariant, skurdesnės. Tad jiems, palyginti su Vilniaus, Kauno ar kokio kito Europos didmiesčio studentais, kelias į profesines aukštumas paprastai būna keliais laipteliais ilgesnis.
Pedagogai „iš Dievo malonės“ šitai supranta. Todėl, reikalui esant (pavyzdžiui, konkursuose), keldami jiems tuos pačius reikalavimus, kaip ir sostinių studentams ar sostinių teatruose dirbantiems atlikėjams, nelaiko jų nusikaltėliais ar, anot Jurijaus Smorigino, „bezdariais“ (rusiškas žodis, reiškiantis jokia talento kibirkštėle neapdovanotą žmogų), jei jauniems talentams ne visada pavyksta iššokti „aukščiau bambos“, t. y. aukščiau tų objektyvių sąlygų, į kurias juos įspraudė gyvenimas.
Bet neduok Dieve net ir talentingiausiam atlikėjui savo kelyje sutikti tokių vertintojų, kritikų ar pedagogų, kurie mato ir girdi tik save, kurie savo patyrimą laiko paskutine bei aukščiausia instancija ir švaistosi vertinimais lyg Jupiteris žaibais. Tokiems susireikšminusiems vertintojams nė motais, kokių pasekmių gali turėti jų gyvatiškai geliančios pastabos. Svarbu tik pademonstruoti savo didįjį AŠ.
Bet juk ne viskas, kas didelis, yra ir didis... Didelis paprasčiausiai viską aplink save stelbia, traiško, žlugdo. O didis dovanoja viltį mažesniam ir rodo kelią, kaip įgyvendinti troškimus. Taip, beje, dirba beveik visi „Triumfo arkos“ komisijos nariai. Beveik – su viena išimtimi...
Išmintingasis karalius Saliamonas sakė, jog įgyvendintas troškimas yra gyvybės medis. Išeitų, jog geras mokytojas, padedantis įgyvendinti mokiniui troškimus, gali ir iki rojaus jį „užauginti“. Reikia tiek nedaug: kad tai būtų tikras Mokytojas, o ne mokytoją vaizduojantis didelis burbulas.
