Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 28d. 20:47

​​​​​​​Laima Andrikienė: Atvirai: Kodėl Kinijos investicijos – grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui

Laima Andrikienė Ekonominę galią demonstruojantys ir politinių ambicijų nestokojantys kinai mezga vis glaudesnius ryšius su Lietuva. Kad Klaipėda gali tapti vienu iš prekybos tiltų iš Azijos į Europą, kalbama jau ne vienerius metus. Tačiau tik dabar, jau matant pavyzdžius kitose valstybėse, pradedamos matyti tokio scenarijaus galimos pavojingos pasekmės.

Tai šią savaitę patvirtino ir Lietuvos valstybės saugumo departamentas (VSD), pateikęs informaciją Seimui apie galimas grėsmes, susijusias su Kinijos investicijomis Lietuvoje. Džiaugiuosi, kad ši ypatingai aktuali informacija pasiekė aukščiausias Lietuvos institucijas ir kad VSD atidžiai stebi ir vertina Kinijos veiksmus, nes ekonominė Kinijos ekspansija jau tampa realia grėsme ne tik mūsų valstybės, bet visos ES saugumui.

Pradžia...

Nuo 2013 m. svarbiausias Kinijos prioritetas – Šilko kelio – ekonominės juostos strategija arba OBOR (angl. One Belt, One Road; Silk Road, Economic Belt). Vienas strategijos tikslų – „deatlantizuoti” pasaulį. Paprasčiau pasakius, sumenkinti JAV įtaką pasaulyje, kirsti per ES–JAV ekonominius ir prekybinius ryšius.

Nors kai kam Lietuvoje atrodo, kad milžiniška, toli esanti Kinija palyginti nedidelės, prie Baltijos jūros prigludusios Lietuvos net neįžiūri, taip nėra.

Nors Kinijos OBOR strategija pristatoma kaip ekonominio bendradarbiavimo strategija, jos ištakos – Kinijos nacionalinio saugumo, karinių reikalų žinybose, jos esmė – ekonominė ekspansija į Europą, Aziją ir Afriką, tenkinant ekonomiškai sustiprėjusios Kinijos politines ambicijas. Visa ši strategija – tai konservatyvaus militarizmo ir pažangaus ekonominio globalizmo derinys. Strategijos įgyvendinimui 2013–2014 m. įkurtas ne vienas bankas, tarp jų ir AIIB – Azijos infrastruktūros investicijų bankas su 100 milijardų dolerių pradiniu kapitalu, taip pat ir Šilko kelio fondas (angl. Silk Road Fund) su 46 milijardų dolerių kapitalu. Tai buvo tik kukli pradžia. Pastaraisiais metais šios strategijos įgyvendinimui skiriami gerokai didesni pinigai, ji plėtojama visur – Europoje, Vidurio Azijoje, Lotynų Amerikoje.

Nors kai kam Lietuvoje atrodo, kad milžiniška, toli esanti Kinija palyginti nedidelės, prie Baltijos jūros prigludusios Lietuvos net neįžiūri, taip nėra. Kinai žemėlapyje brėžia OBOR strategijos įgyvendinimui būtinus šešis ekonominius „koridorius”. Suplanuota, kad tas „šilko diržas“ apjuos daugiau nei 60 valstybių 3 kontinentuose. Vienas iš šešių koridorių, vadinamasis Eurazijos tiltas, baigiasi būtent Klaipėdoje. Iš Kinijos geležinkeliais per Centrinės Azijos valstybes – Kazachstaną, Kirgiziją, Uzbekiją – į Europą, per Rusiją – į Klaipėdą.

Beje, Kinijos pirmasis vicepremjeras G.Zhang‘as, 2015 m. birželį lankęsis Lietuvoje, ir buvo tas aukščiausiojo rango pareigūnas, kuris atsako už OBOR strategijos įgyvendinimą. Ne Lietuvos pieno ir mėsos produktų importas į Kiniją domina Kinijos valdžią, ne investicijos į šias pramonės šakas Lietuvoje. Kinus domina Klaipėdos uostas, taip pat inovatyvios pramonės šakos, aukštosios technologijos.

Klaipėdoje jau keleri metai nestinga įvairaus lygio delegacijų iš Kinijos. Joms svarbios uosto plėtros galimybės, uosto infrastruktūra. Kaip nestinga kinų dėmesio ir Lietuvos geležinkeliams. Koridorius yra koridorius…

Kinams nereikia kofinansavimo, mūsų valstybės dalyvavimo investiciniuose projektuose – tiesiog „duokite teritoriją uoste, mes ten tvarkysimės, patys pastatysime terminalą ir krovinius garantuosime“. O mums Klaipėdos uostas – mūsų vienintelis neužšąlantis uostas prie Baltijos jūros. Dar svarbiau yra tai, kad Klaipėdos jūrų uostas yra vienintelis jūrų uostas Lietuvoje, tai – strateginis objektas, nuo kurio priklauso Lietuvos nacionalinis saugumas. Kinai kelerius metus mėtė pėdas, derėjosi dėl krovos kompanijos „Klaipėdos Smeltė“ pirkimo, tačiau „Smeltės“ jiems buvo mažai. Sandėris neįvyko, nes kinams reikia krantinės.

Lietuva jau „pakabinta“?

Ar dabartinė Lietuvos valdžia supranta, kad Kinija, prisidengdama investicijomis, iš tiesų vykdo ekspansinę politiką, kad galėtų plėsti savo politinę įtaką ne tik mūsų regione, bet visoje ES? Matyt, kad ne. Ne tik mane suklusti privertė 2017 m. pabaigoje įvykęs Kinijos premjero vizitas Budapešte (Vengrija), kur buvo sukviesti visi Vidurio ir Rytų Europos valstybių premjerai. Iki to susitikimo neturėjome jokio dokumento, kad įgyvendinsime Šilko kelio strategiją. Mūsų premjeras S.Skvernelis ten išvyko su Susisiekimo ministru R.Masiuliu. Premjeras po dokumentu parašo nedėjo, tai padarė Susisiekimo ministerijos atstovas, pasirašydamas ketinimų protokolą dėl Šilko kelio – ekonominio diržo strategijos įgyvendinimo Lietuvoje. Taigi, iki praėjusių metų mes, Lietuva, „pakabinti“ nebuvome, o nuo praėjusių metų pabaigos jau esame. Kaip žuvis tinkle.

Kinai kelerius metus mėtė pėdas, derėjosi dėl krovos kompanijos „Klaipėdos Smeltė“ pirkimo, tačiau „Smeltės“ jiems buvo mažai. Sandėris neįvyko, nes kinams reikia krantinės.

Išvada aiški: matydami Rusijos veikimą mūsų regione, matykime ir tai, ką mūsuose veikia Kinija. Turime ne tik žinoti, bet ir suvokti, kad esame Kinijos strategijos dalis, taigi, turime galvoti apie galimas pasekmes, ne tik ekonomines, bet ir politines. Tikiuosi, kad Lietuvos Seimas ir Vyriausybė atidžiai išanalizuos VSD pateiktą informaciją bei priims sprendimus, kurie nebus pagrįsti trumpalaikiais ekonominiais interesais, bet bus toliaregiški, ginantys Lietuvos ir mūsų piliečių interesus bei užtikrinantys mūsų valstybės saugumą ir gerovę, kurios Kinija mums tikrai nesuteiks.

ES reakcija į naują realybę – gynyba

Europos Parlamente į pabaigą eina naujo teisės akto – reglamento dėl tiesioginių užsienio investicijų patikros mechanizmo įvedimo – priėmimas. Jo esmė – ES lygiu bus tikrinamos tiesioginės užsienio investicijos. Iki šiol tik 13 iš 28 ES valstybių narių turėjo tokį mechanizmą, Lietuva – viena iš jų. Lietuvos interesas visų pirma buvo tikrinti investicijas iš Rusijos, ypač energetikos sektoriuje. Europos Komisija šį mūsų mechanizmą kritikavo, esą jis yra per griežtas, jį taikydami galime prarasti dalį potencialių investuotojų. Tačiau dabar visa ES susiprato, kad tokio mechanizmo reikia. Tiesioginių užsienio investicijų patikros mechanizmo įgyvendinimas reiškia, kad bus tikrinamos ne visos investicijos, o tik tos, kurios pretenduos į jautrius, su ES valstybių narių saugumu susijusius sektorius – energetiką, komunikacijas, transportą, medijas. Beje, pavyzdžiui, Portugalijoje kinai perėmė visą šalies elektros sistemą – gamybą ir paskirstymą, ir tai buvo padaryta tada, kai ši Europos valstybė buvo patekusi į sudėtingą finansinę situaciją. Nenorėčiau ką nors panašaus išvysti Lietuvoje.

Pavojaus varpą praėjusiais, 2017-aisiais, metais mušti pradėjo Vokietijos kanclerė Angela Merkel, taip pat Prancūzijos ir Italijos vyriausybės. Vokietijos lyderės susirūpinimas buvo pagrįstas: jos šalyje vien per 2016 metus kinų investicijų padaugėjo 10 kartų. Pastebėta, kad kinai skverbiasi į tas sritis, kurios susijusios su valstybės saugumu, gynyba ir konkurencingumu, t. y. aukštųjų technologijų pramonės šakas. Mes, Europa, negalime šito leisti. Kinai turi savo strategiją ir tikslus, mes – savo. Jei kinai būtų atviri mūsų investicijoms savo šalyje, jei galiotų abipusiškumo principas, būtų aišku ir ramu. Dabar gi realybė yra tokia, kad europiečių investicijos Kinijoje yra nepageidaujamos, joms yra daugybė kliūčių, bendra tendencija – ES investicijos Kinijoje mažėja.

Pabaigai – du palinkėjimai Klaipėdai: pirmas linkėjimas – išlikti Lietuvos Klaipėda, langu į jūrą. Antra, matydami Rusijos veikimą, matykime ir tai, ką daro Kinija. Nors ji atrodo esanti labai toli, kuriai mes, Lietuva, neturėtume rūpėti, turime žinoti: esame Kinijos strategijos dalis.

Dr. Laima Andrikienė yra Europos Parlamento (EP) narė, EP Tarptautinės prekybos komiteto bei EP Saugumo ir gynybos pakomitečio narė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min