Dabar populiaru
Publikuota: 2015 sausio 13d. 12:51

Laima Andrikienė: Mums dabar trūksta Sausio 13-osios dvasios

Laima Andrikienė 24-ąjį kartą renkamės šioje salėje minėti Sausio 13-osios. Tiek metų praėjo nuo didžiojo Lietuvos Tautos išbandymo. Tą naktį netekome keturiolikos bendrapiliečių, ant Tėvynės Laisvės altoriaus sudėjusių didžiausią auką – gyvybę. Tais pačiais 1991-aisiais nužudyti ir Medininkų pasienio postą saugoję Lietuvos vyrai, kai gyvas išliko tik Tomas Šernas.

Brangieji, pasakykime atvirai: juk Sausio 13-oji mums yra ne tik atmintina diena. 1991-ųjų sausio 13-oji – mūsų istorinės pergalės diena, Lietuvos pergalės prieš gerai ginkluotą agresorių – SSRS, turėjusį tikslą sunaikinti tik ką naujam gyvenimui pakilusią laisvą Lietuvą.

Taip, tokią dieną galime prie širdies segtis neužmirštuolės žiedelį ar kitą gyvos atminties simbolį, bet svarbiau yra ne tai, kas kokia nors proga yra prie širdies prisegta, o tai, kas širdyje. Nes net jei burokevičiai, jermalavičiai ir kompanija prisisegtų neužmirštuoles, nė už ką nepatikėčiau, kad jie tapo laisvos Lietuvos mylėtojais ir gynėjais, kad jiems Lietuva yra toji vienintelė vieta Žemėje, kurios valstybingumas ir Nepriklausomybė už nieką neperkami ir neparduodami.

Tokią dieną galime prie širdies segtis neužmirštuolės žiedelį ar kitą gyvos atminties simbolį, bet svarbiau yra ne tai, kas kokia nors proga yra prie širdies prisegta, o tai, kas širdyje.

Sakoma, kad iš laiko perspektyvos dalykai ir reiškiniai matomi geriau ir objektyviau. Tačiau yra ir kita akivaizdi tiesa: bėgantis laikas yra negailestingas, nes praėję metai iš mūsų atminties, iš gyvų tų įvykių liudininkų atminties ištrina ne tik faktus, detales ir niuansus, kurie kartais būna net svarbesni už pačius faktus, bet ištisas dienas ir savaites.

Kuo daugiau laiko prabėga, tuo daugiau galimybių interpretacijoms, variacijoms ir iš to kylančioms tikroms ir sufabrikuotoms sensacijoms.

Šiais didžiojo protų painiojimo, dar kitaip vadinamo informaciniu, propagandiniu karu, laikais, kai visi esame bandymų perrašyti Lietuvos istoriją liudininkai, kai stebime pastangas sudėlioti akcentus taip, kaip kai kam būtų patogiau, ypatingą vertę įgyja mūsų pačių atmintis ir patyrimas.

Po sausio 13-osios greitai prasidėjo ilgalaikė ekonominė blokada. Sovietų Sąjunga mus bandė palaužti, visais įmanomais būdais trukdydama mūsų valstybės gyvenimą. Infliacija 1991-iaisias pasiekė kosmines aukštumas – beveik 383 proc., 1992-aisiais – per 1000 procentų lyginant su metais iki Nepriklausomybės atkūrimo.

Turėjome, Michailo Gorbačiovo žodžiais tariant, paspringti savo nepriklausomybe. Ar dar prisimenate to charizmatiškojo, žavėjusio ir apžavėjusio daugelį Vakarų lyderių SSRS kompartijos generalinio sekretoriaus žodžius, pasakytus Vilniuje 1990-ųjų sausį: „Zachliebnioties vy svojei nezavysymostju!“. Paspringsite jūs savo nepriklausomybe. Ištvėrėme. Lietuva ištvėrė. Ir laimėjo.

Prabėgo 24-eri metai. Europoje nebeliko geležinės uždangos, Lietuva – laisvos ir demokratinės Europos dalis. Tačiau mūsų patyrimas, atmintis ir sveikas protas sako: mūsų kova nebaigta, mūsų darbas dar nėra atliktas iki galo. Gal geriausiai tai išreikštų ant Kapitolijaus kalvos esančio JAV parlamento sienoje iškalti žodžiai: „Whenever a free man is in chains we are threatened also. Whoever is fighting for liberty is defending America.“ – „Kai laisvas žmogus yra surakinamas grandinėmis, mums taip pat grasinama. Kiekvienas, kovojantis už laisvę, gina Ameriką“.

Ar mes, Lietuva, per 25-erius Nepriklausomybės metus patyrusi tiek daug išbandymų, įveikusi tiek sunkumų, nemažai praradusi, galėtume pasakyti, kad jau esame verti tokių žodžių, kuriuos ką tik citavau, kad esame ištikimi ir nesvyruojantys laisvės ir demokratijos idealų gynėjai?

Sakykite: o kai snaiperiai be skiriamųjų ženklų vos prieš metus Kijeve sušaudė šimtą ukrainiečių, dangaus šimtinę, ar mes – Lietuva, jos lyderiai – išėjome į Gedimino prospektą su plakatais „Aš esu maidanietis“, „Aš esu ukrainietis“?

Sekmadienio popietę matėme Europos ir kitų pasaulio valstybių lyderius eisenoje Paryžiuje, kurios tikslas – apginti minties, žodžio, spaudos laisvę. „Je suis Charlie“, – savo dalyvavimu eisenoje sakė Vokietijos lyderė Angela Merkel, Prancūzijos prezidentas Francois Hollande, Europos Komisijos prezidentas Jeanas Claude'as Junckeras, Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schultzas, Lietuvos ministras Linas Linkevičius, ES Tarybos prezidentas lenkas Donaldas Tuskas, Jordanijos karalius Abdullah II ir karalienė Rania, Izraelio ir Palestinos lyderiai, Ispanijos premjeras Mariano Rajoy, NATO generalinis sekretorius – visi kartu, vienoje gretoje. „Je suis Charlie“, – skandavo daugiau nei milijonas į gatves išėjusių prancūzų.

Sakykite: o kai snaiperiai be skiriamųjų ženklų vos prieš metus Kijeve sušaudė šimtą ukrainiečių, dangaus šimtinę, ar mes – Lietuva, jos lyderiai – išėjome į Gedimino prospektą su plakatais „Aš esu maidanietis“, „Aš esu ukrainietis“?

Ar aukščiausieji mūsų valstybės pareigūnai ir visų Lietuvos demokratinių, parlamentinių partijų lyderiai, susikibę už rankų, demonstruodami solidarumą ir vienybę, paramą Ukrainai dėl šios Tautos teisėtų siekių ir patirtų aukų, o mes, Lietuvos tauta, paskui juos, išėjome į Gedimino prospektą ar Katedros aikštę? Įvyko daugiatūkstantiniai Ukrainą remiantys mitingai, eisenos? Ne, mūsų politiniai lyderiai dalyvavo rungtynėse dėl aukštesnės vietos reitingų lentelėje, o viešojoje erdvėje daugiausia vietos užėmė kritika Europai ir Amerikai, kad anieji nieko nedaro, o jei daro, tai ne tai, ką reikia, o ir apskritai per mažai daro. Paklauskime savęs: ar mes, Lietuva, demokratinės Europos, Europos Sąjungos dalis, viską padarėme dėl Ukrainos, ką galėjome?

Šiandien mums labiausiai trūksta tikrosios lyderystės, kai politika daroma ne žodžiais svaidantis, kuris kiečiau – krūčiau pasakys apie kitą, mums reikia tikros lyderystės, gyvo pavyzdžio, kai svarbiausiomis dienomis lyderiai aplink save suburia kuo platesnes visuomenės grupes, gyvu pavyzdžiu išreiškia poziciją ir bendrystę. Tada Lietuva yra stipri, kai ji vieninga, solidari, veikianti išvien.

Dabar kai kas Lietuvoje sako: tai, kas įvyko Paryžiuje, yra jų, prancūzų, bet ne lietuvių problema, pas mus girdi tai būtų neįmanoma. Nereikia įžeidinėti tikinčiųjų nešvankiomis karikatūromis, o jei tai suprantame kaip žodžio laisvę, tai būkime pasirengę ir sumokėti už tai.

Tiems bendrapiliečiams pasakyčiau: visos religijos gerbtinos, bet įkaitų ėmimas ir jų žudymas yra absoliučiai nepriimtinas būdas kovoti su tuo, kas mums nepatinka ar yra nepriimtina. Jei priimsime tai kaip primityvų kerštą, vendetą, kurią galima suprasti ir netgi pateisinti, tuomet būkime pasiruošę neilgai laukus tai patirti ir Lietuvoje. Terorizmas neturi sienų, ir ne vienos valstybės ar net valstybių grupės jėgoms yra su juo kovoti ir jį įveikti. Terorizmo formos gali būti pačios įvairiausios, bet esmė pasilieka ta pati.

Gerbiamieji, pasaulis labai pasikeitė lyginant su tuo, koks jis buvo prieš 24 metus. Pasaulis tapo dar labiau tarpusavyje susijęs, labai sparčiai besikeičiantis, sudėtingesnis, mūsų problemos – globalios, neįveikiamos vienos valstybės jėgomis.

Tai pačiai Europai padedant pasaulyje atsirado naujų galios centrų. Būtent dėl šio konteksto, nepaisant to, kad ES yra didesnė ir gerokai stipresnė nei prieš 24 metus, lyginant su kitais pasaulio regionais Europa atrodo sena ir pavargusi, pasaulis tapo daug mažiau „eurocentriškas“, o Europa prarado anksčiau turėtą lyderystę. Šiandieninis pasaulis Europą priima abejingai, su tam tikra rezervacija ir nepasitikėjimu, netgi įtarumu. O juk mes, Lietuva, esame Europos dalis ir geografine, ir politine, ir ekonomine prasme, Europa yra mūsų namai, ir mums tai negali nerūpėti.

Ekselencija jau minėjo, prieš nepilnus du mėnesius Europos Parlamente lankęsis popiežius Pranciškus savo kalboje sakė, kad Europa atrodo pavargusi, o joje gyvenantys žmonės pasimetę. Ar sutiktumėte su tokiu apibūdinimu? Ir kokie europiečiai esame mes, lietuviai? Mes esame optimistai ar tie, kurie yra amžinai kuo nors nepatenkinti, praradę pasitikėjimą viskuo ir visais?

„Gallup“ tyrimo išvados rodo, kad tarp visų pasaulio valstybių esame vieni nelaimingiausių, tarp daugiau nei šimto valstybių esame tik treti nuo galo, už mus nelaimingesniais jaučiasi, esą, tik sirai, kur jau ne vienerius metus vyksta žiauriausias karas, ir Čado gyventojai.

Neseniai atlikto „Gallup“ tyrimo išvados rodo, kad tarp visų pasaulio valstybių esame vieni nelaimingiausių, tarp daugiau nei šimto valstybių esame tik treti nuo galo, už mus nelaimingesniais jaučiasi, esą, tik sirai, kur jau ne vienerius metus vyksta žiauriausias karas, ir Čado gyventojai.

Rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, latviai, estai, vengrai, vokiečiai ir visi kiti europiečiai, jau nekalbant apie Lotynų Amerikos žmones jaučiasi, esą, laimingesni nei lietuviai. Apie tokias išvadas išgirdusi nepatikėjau, kol pati jų neperskaičiau.

Ko trūksta tai pavargusiai ir pasimetusiai Europai, nelaimingais besijaučiantiems lietuviams? Ogi Sausio 13-osios dvasios, pasiryžimo ir tikėjimo, pasitikėjimo Lietuva ir pačiais savimi. Jei ne mes, tai kas? Jei mes pasitrauksime, kas apgins mūsų namus, vaikus, vertybes, tikėjimą?

Popiežiaus žinia Europos Parlamentui, o per jį – visiems 550 milijonų europiečių buvo aiški: viltis ir padrąsinimas. Popiežius Pranciškus taip ir sakė: atvežiau jums vilties žinią, kad mūsų problemos taps tokios didelės (terorizmas – tik viena iš jų), kad joms įveikti prireiks ne tik Europos, bet viso pasaulio pastangų.

Antroji žinia – tai padrąsinimas sugrįžti prie „ES tėvų“ tikėjimo, jų Europos vizijos, o toji Europos vizija – tai Europa, grįsta krikščioniškosiomis vertybėmis, tai vertybinė politika, tai bendras darbas, siekiant įveikti skirtumus, praeities takoskyras, skatinti taiką ir bendradarbiavimą. Popiežiaus siunčiamos vilties ir padrąsinimo žinios turi pasiekti ir lietuvių protus bei širdis.

Nes lietuvių laukia tie patys iššūkiai, kaip ir visų europiečių. Įsijungimas į eurozoną, šios dienos energetikos problemų sprendimai negarantuoja ramaus gyvenimo ilgiems metams. Nauji iššūkiai mūsų lauks visose srityse, o jiems įveikti prireiks ne mažesnių valios pastangų ir darbo nei tiems, kuriuos jau įveikėme.

Mielieji, baigti savo pasisakymą norėčiau keliomis mintimis apie Ukrainą, kur su paramos misija išvykstu jau rytoj. Ištvėrėme mes – ištvers ir Ukraina. Ukrainos tauta to verta. Ukrainiečių Sausio 13-oji labai užsitęsė, ji trunka jau daugiau nei metus.

Už Ukrainos laisvę ir žemių vientisumą mokama aukščiausia kaina, Maidane žuvusiųjų Dangaus šimtinę beveik kasdien papildo naujos aukos, žuvusiųjų skaičius jau pasiekė 4700. Tikiu: Ukraina bus viena ir nepadalinta, laisva ir demokratiška, ES ir NATO narė. Tai – ne tik Ukrainos, bet ir Lietuvos interesas. Už mūsų ir jų laisvę! Kuo didesnė ir stipresnė yra demokratijų bendrija, tuo stipresnė ir saugesnė yra Lietuva, tuo taikesnis ir stabilesnis bus pasaulis, kuriame gyvens tie, kurie ateis po mūsų. Tegul mus veda Tikėjimas, Meilė ir Viltis, o mūsų darbus lydi sėkmė!

Ši Kovo 11-osios Akto signatarės dr. Laimos Liucijos Andrikienės kalba perskaityta 2015 m. sausio 13 d. iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame 24-osioms Sausio 13-osios metinėms paminėti

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min