Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 balandžio 21d. 13:29

Leonas Narkevičius: Nuotolinio ugdymo privalumai ir iššūkiai

Leonas Narkevičius Jau daugiau nei metus ugdymo sistemos visame pasaulyje dirba pandeminiu režimu: kontaktinių užsiėmimų perkėlimas į kitas, skaitmenizuotas ir ekranizuotas, formas smarkiai pakeitė mokinio kasdienybę. Visuotinio nuovargio ir realaus bendravimo ilgesio kontekste, kai nežinome, kiek dar ilgai gyvensime ir mokysimės per atstumą ir ar viskam pasibaigus dar atsiminsime, kaip būti kartu čia ir dabar, prasminga klausti, kokias pamokas pandeminis ugdymas suteikė ir kokius ugdymo aspektus padėjo permąstyti.

Nors Lietuvoje praėjusį pavasarį paskelbus karantiną įvairiose ugdymo grandyse susigriebta ieškoti, kurti ir pritaikinėti programas ir užduotis nuotoliniam mokymui, vis tik reikėtų pažymėti, kad mokymas ir mokymasis per atstumą nėra ir anuomet nebuvo jokia naujiena. Vienas sėkmingų betarpiško ir nuotolinio ugdymo būdų dermės pavyzdžių – jau penkioliktus metus veikianti Nacionalinė moksleivių akademija, kur 7 dalykinėse sekcijose visus metus mokosi gabiausi 5-12 klasių mokiniai.

Dukart metuose vaikai iš visos Lietuvos suvažiuoja į sesijas, kur ne tik gilinasi į savo studijuojamą dalyką, bet ir dalyvauja asmenybės ugdymo užsiėmimuose, susitikimuose su žymiais mokslininkais, menininkais ir visuomenės veikėjais. O štai visą likusį laiką mokiniai dirba individualiai nuotoliniu būdu, iš kuratorių gaudami užduotis bei grįžtamąjį ryšį apie kiekvieną atliktą darbą. Atsispirdami nuo Nacionalinės moksleivių akademijos patirties, pažvelkime į nuotolinio ugdymo privalumus ir trūkumus, kurie kaip niekad aktualiai rezonuoja šiandienos ugdymo situacijoje.

Ugdymo demokratizavimas

Visi turbūt dar tebepamename sujudimą aną pavasarį, švietimo administratoriams apsižiūrėjus, kad esama nemažos dalies mokinių, kuriems prisijungti prie nuotolinio ugdymo neleidžia paprasta aplinkybė: internetas ir kompiuteris toli gražu ne kiekvienai šeimai yra savaime suprantamybė. Nepaisant to, internetas turi potencialo būti demokratizuojančia jėga, leidžiančia prabilti ir į dialogą įsijungti balsams iš bet kur.

Šia prasme ir Nacionalinės moksleivių akademijos misija – suteikti galimybę tobulėti gabiems vaikams nepriklausomai nuo to, iš kur jie yra.

Šia prasme ir Nacionalinės moksleivių akademijos misija – suteikti galimybę tobulėti gabiems vaikams nepriklausomai nuo to, iš kur jie yra – kuo puikiausiai dera su demokratizuojančia interneto jėga. Jei į Vilniuje ar Kaune vykstančias viešas profesorių paskaitas universitetuose ar bibliotekose mokiniui atvykti iš, tarkime, Šiaurės Lietuvos reikia dienos ar net dviejų trukmės išvykos, prisijungti prie virtualios paskaitos tereikalauja vieno mygtuko paspaudimo ir žymiai mažesnių kaštų tiek iš organizatorių, tiek iš dalyvių pusės. Šia proga atvesti įdomų, profesionalų ir patrauklų ugdymo turinį į moksleivio namus pasinaudojo ir nacionalinis transliuotojas, savo įdomiosiose pamokose pamėginęs praskaidrinti karantino nupilkintą mokinio kasdienybę. Tačiau kai tave bombarduoja ekrane kalbančiomis galvomis, nuo ilgo sėdėjimo prie ekrano apsunksta ne tik kūnas, bet ir mąstymas. Kaip padaryti, kad nuotolinis ugdymas pasiektų ne tik visus, bet ir visų pirma kiekvieną asmeniškai?

Žinios, žinios, kur dairais...

Su problema, kaip individualizuoti ugdymo programos turinį, kai klasėje mokytojas dirba su trisdešimčia mokinių, dar aštriau susidurta, kai iš fizinių klasių persikelta į virtualias. Mokslininkams tiriant Zoom nuovargio sindromą, kuomet iš arti mus nuolat stebintys veidai ekranuose kelia stresą ir įtampą, mokytojai ir dėstytojai susidūrė su priešinga – beveidžių ir begarsių ekranų – problema. Kalbėti pilkai beasmenei žmogaus piktogramai – štai šiuolaikinio ugdymo Sizifo lemtis. Turbūt viena iš pamokų, kurias įgavome per šiuos pandeminio mokymosi metus, yra ta, kad tai, kas veikia klasėje ar auditorijoje, nebūtinai veiks ir virtualioje erdvėje.

Kalbančių galvų festivaliui atsvaros verta ieškoti – galbūt nustebsite – šiek tiek senesnėje medijoje: laiškuose (na gerai, elektroniniuose). Nuotoliniu būdu siunčiamas užduotis nėra sudėtinga individualizuoti, o mokinys turi galimybę pats pasirinkti darbo tempą ir laiką. Grįžtamasis ryšys, lydintis kiekvieną atliktą užduotį, pradedant matematinių galvosūkių sprendimais ir baigiant kino scenarijaus rašymu, Nacionalinėje moksleivių akademijoje grindžiamas dialogo principu. Ugdytojas čia ne(bė)ra tik tas, kuris perduoda žinojimą ir patikrina, ar jis gerai įsisavintas, o veikiau dirba kaip ugdymo proceso kuratorius, kai tuo tarpu pagrindinis dalyvis čia yra mokinys.

Kalbančių galvų festivaliui atsvaros verta ieškoti – galbūt nustebsite – šiek tiek senesnėje medijoje: laiškuose.

Žinoma, individualizuotos užduotys reiškia ir daugiau savarankiško darbo, kas paprastai siejama su didesniais mokinio gabumais. Tačiau net ir nesileidžiant į platesnes diskusijas apie tai, kuo ypatingas gabių mokinių ugdymo procesas, aišku tai, kad ko jau ko, bet pasitikėjimo mokinių savarankiškumu turėsime ir toliau mokytis. O tam, kad tokį savarankiškumą ugdytume, iš ekrano stebinčio mokytojo žvilgsnio nepakaks.

Kaip pastebi filosofas, rašytojas Liutauras Degėsys, „nuotolinis mokymas yra tik forma, ir jeigu nesikeičia turinys, tai tik imituoji mokymą, tik daugini užduočių skaičių, tik ‚modernizuoji‘ mokymą – tas pačias senas schemas, pamokas ir užduotis – sukeldamas į internetą. Jeigu tik dėstai, o ne aiškini. Jeigu nerodai, kad tą patį dalyką galima suprasti ir paaiškinti kitaip. Jeigu neskatini žmogaus susidomėti savimi, jeigu nemotyvuoji rūpintis saviugda, savišvieta, savikūra. Jeigu neskatini mąstyti, ieškoti ir kurti. Jeigu tik transliuoji žinias, užuot skatinęs tas žinias interpretuoti, analizuoti.“

Ugdytojas kaip kompasas

Ir čia prieiname prie klausimo, kurį pandemijos metu itin dažnai sau ir kitiems uždavinėjo visi, kas bent kaip nors patyrė nuotolinio ugdymo džiaugsmus ir vargus: kas iš tikrųjų moko mūsų vaikus? Galėjome stebėti, kaip karantinui tęsiantis į mokytojų vietą stojosi tėvai, televizija, socialiniai tinklai, muziejų ir galerijų archyvai ir taip toliau. Tuomet iškyla dar viena problema: o kaip atsirinkti iš šaltinių gausos?

Mokyklinės programos patogios tuo, kad pasirinkimo ten nedaug.

Mokyklinės programos patogios tuo, kad pasirinkimo ten nedaug. Aiški ugdymo plano kryptis ir priemonių arsenalas reikalauja tik stropaus įvykdymo, tokius dalykus, kaip knygų skaitymas savo malonumui ar įdomiųjų chemijos eksperimentų taikymas namų sąlygomis, paliekant laisvalaikiui ar popamokinėms veikloms. Nieko nenustebintume tarę, kad šie nustumtieji į paraštes užsiėmimai dažnai labiausiai ir įtraukia jaunus žmones, kurie, gavę laisvės rinktis ir kritiškai spręsti, ką veikti su savo laiku, dažnai tokiu būdu atranda pomėgius ir išsiugdo įgūdžius, kuriuos taikys visą gyvenimą. Interneto platybės, nors ir turinčios beveik neribotą potencialą mokiniui suteikti kokios tik širdis geidžia medžiagos saviugdai, vis tik neturi aiškaus žemėlapio. Štai čia ir prisireikia gidų, galinčių nukreipti, patarti ir galbūt atverti duris į naujas teritorijas.

Štai, pavyzdžiui, vizitas į vieną įtakingiausių mokslo centrų – CERN laboratoriją Ženevoje – daugeliui lieka prieinamas tik per tarpininkus. Taip, pilna dokumentinių laidų, nuotraukų ir tekstų apie inovacijas šiame mokslo centre, tačiau apie galimybę pačiam ten nuvykti galima tik pasvajoti. Ypač pandemijos situacijoje. Ar tikrai? Na, ne visai.

Nuotolinis ugdymas kaip teleportacija

Anot Nacionalinės moksleivių akademijos direktoriaus Leono Narkevičiaus, nuotolinis mokymas turi nemažai privalumų, kai tenka ieškoti būdų suvienyti skirtingose vietovėse gyvenančius mokinius ir dėstytojus:

„Mokiniams iš visos Lietuvos, negalintiems susirinkti į tiesiogines pamokas su savo lygio mokiniais, nuotolinis mokymas yra labai naudingas. Jie gauna teoriją, užduotį, siunčia savo sprendimus ir gauna grįžtamąjį ryši. Gali spręsti savo pasirinktu laiku, pasirinktu tempu. Žinoma, puiku, kai, mokydamiesi nuotoliniu būdu, mokiniai, visgi, dukart per metus susirenka ir į akivaizdines sesijas, pabendrauja tarpusavyje gyvai. NMA, skirtingai nuo daugumos kitų neformaliojo švietimo įstaigų, jungia įvairių sričių gabiuosius mokinius. Labai naudinga, kad tarpusavyje, sesijų metu, bendrauja tiksliukai su humanitarais, kad susirenka įvairių sričių gabūs mokiniai iš visos Lietuvos. Ir susitinka su iškiliausiomis Lietuvos asmenybėmis iš įvairiausių gyvenimo sričių.“

Vienas iš nuotolinio ugdymo privalumų yra tas, kad dalyviai įgauna galimybę teleportuotis bet kur, kur jų virtualų kūną nuneša kamera ir internetas.

Vienas iš nuotolinio ugdymo privalumų yra tas, kad dalyviai įgauna galimybę teleportuotis bet kur, kur jų virtualų kūną nuneša kamera ir internetas. Galbūt dėl šios teleportacijos dovanos net ir NMA Žiemos sesija, kuri įprastai žiemos atostogų metu suburia gabius mokinius ir talentingiausius mokslininkus į kelių dienų studijų ir asmenybės ugdymo šventę, šiemet vykusi virtualiai, panašu, kad nenuvylė dalyvių. Bene daugiausia susidomėjimo sulaukęs renginys – NMA Fizikos sekcijos vadovo Alekso Mazeliausko suorganizuotas virtualus turas po CERN laboratoriją su taip pat ten dirbančiais lietuvių mokslininkais Viliumi Čepaičiu ir Andriumi Kirilovu. Pamatyti įspūdingą mokslininkų įrangą yra viena; turėti galimybę užduoti klausimus apie tai, kas regima čia ir dabar – kas kita. Galimybė nepakylant nuo kėdės tą patį vakarą pabuvoti tiek įtakingame mokslo centre, tiek garsioje meno galerijoje yra turbūt bene stipriausias virtualaus ugdymo privalumas. Nuotolinis mokymasis nebūtinai turi vykti kaip kalbančių galvų galerija. Nuotolinis mokymas, paradoksaliu būdu, gali ir priartinti.

Leonas Narkevičius yra Nacionalinės moksleivių akademijos direktorius.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Talentingi vaikai

Video

23:57
02:18
05:56

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min