Bjaurėjimosi pedofilija vakciną tautai įskiepijęs stuomeningas vyrukas iš pakaunės, įtariamas dvejomis šaltakraujiškomis žmogžudystėmis, dabar galėtų būti bene rimčiausiu geležinės ledi konkurentu siekiant šalies prezidento posto. Šimtus panašaus likimo savo brolių ir seserų prieš tai palaidojęs mielas šunelis, savo auka galbūt priversiantis susimąstyti tūkstančius Lietuvos beniukų, per pora dienų tapo žymiausiu visų laikų Lietuvos šuniuku.
Bendrystės jausmo apimti lietuviai prie prokuratūrų rinkosi dėl visą savo likusį gyvenimą nežinioje praleisiančio drąsuolio. Mitingas buvo rengiamas ir dėl šunelio. Šunelio, kurio paminklo statyboms reikalingus pinigus lietuviai suaukotų greičiau, nei aukas vis dar statomiems buvusio Lietuvos valdovo rezidencija tapsiantiems rūmams aukojo tada dar gerai gyvenę prieškriziniai lietuviai. Palaukite! Sugalvojau! Mirti nebijantis žaliūkas, ant rankų laikantis gerą, tačiau vištų baisiai nemėgstantį šunelį. Štai yra tikrasis Lietuvos didvyrių didvyris!
Paklausite, kokia viso to, ką aš pasakiau, prasmė? Viskas paprasta. Lietuvai reikia didvyrio. Čia norėčiau išvadą nupasakoti kiek išsamiau. Lietuvai reikia didvyrio. Didvyrio, į kurį galėtų lygiuotis ir kokiu norėtų būti kiekvienas neryžtingas Lietuvos bailys. Didvyrio, atitraukiančio namų šeimininkes nuo smaugiančios kasdienybės ir suteikiančio viltį kurią nors dieną sutikti tokį pat narsų riterį ant balto žirgo (o gal alyvinio?).
Didvyrio, kurį, neišgyvenusį net ir po veterinarų žygdarbių, galėtų nuoširdžiai užjausti ir savo žmonoms gražaus žodžio niekada gyvenime nepasakę barzdoti medkirčiai. Didvyrio, sugebėjusio Lietuvos vardą išgarsinti labiau nei mažyčių butautų kuruoti dvimetriniai, kurių dalis per pasirengimo etapą labiau pavargdavo uliavodami su mergom nei plušdami treniruotėse. Didvyrio, sugebančio Darbo biržos eilėje laukiantį alkaną bedarbį priversti su šypsena prisiminti vaikystėje taip mylėtą, pas močiutę kaime augusį Bobiką.
Taip, tautai reikia didvyrių. Tuo tarpu valdžiai jie – būtini. Didvyriai, net patys apie tai nenutuokdami, atitraukia tautos dėmesį nuo vairuoti išgėrus nevengiančių recidyvistų, stulpus džipais vartančių melagių ir chroniška rozetine kleptomanija sergančių moterėlių, į pastatą su netvirtais langais susirinkusių žaisti politiką. Beje, jei jau apie langus, tai prisiminkime karštus šaltos sausio 16–osios įvykius prie Seimo. Tuomet Lietuva didvyrio neturėjo. Turėjo tik 140 bailių ir 1 ne visišką bailį, bet ir tą su kiaušiniu ant galvos.
Grįžkime į dabartį. Užtilę prokurorai verčia manyti, kad apie Drąsių veikiausiai nieko niekada ir nesužinosim. Pipiras liko tik poros savaičių senumo laikraščių puslapiuose ir žmonių širdyse. Lietuvai reikia didvyrių. Valdžiai reikia didvyrių. Valdžia didvyrius ir kuria. Kas – kitas?
P.S. Aną dieną man į rankas netyčia pateko Kauno centre žmonėms šimtais dalijamas lipdukas. Alyvinis megztinis, platūs, stuomeningi pečiai ir ryžtingo įniršio kupinas žvilgsnis. Pagaliau atplėšus akis nuo hipnotizuojančio vaizdo, jos sustojo prie užrašo apačioje. „Kiek tavyje yra Drąsiaus?“. Užburianti frazė. Deja, dabar ji geriau skambėtų kiek pakeista. „Kiek tavyje yra Pipiriaus?“ Ironiška, bet lipdukas man į rankas pateko patalpoje, kurioje tuo pat metu buvo ir jau kelinta savaitė tarsi vandens į burną prisisėmęs vyriausiasis Kauno prokuroras Kęstutis Betingis.
