Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Linas Kojala: Paskutinis įspėjimas Europai

Šaltinis: 15min
0
A A

Simboliai yra nepaprastai svarbus mūsų kasdienio gyvenimo palydovas. Galbūt ne kaskart pastebimi, tačiau jie mus supa visur. To neįmanoma praleisti pro akis Kovo 11-ąją: aplink, o ir šioje salėje, kabo trispalvės, vaizduotę žadina vyčio kontūrai, gatvės išpuoštos tautine simbolika. Suvokiame, kokią gilią prasmę jau nuo senų laikų turi šie tarytum materialiai nevertingi atributai: jų netektis Lietuvai simbolizavo okupaciją, o susigrąžinimas – artėjančios laisvės aušrą.

 

Tačiau ne visuomet simbolių kalba atrodo pranašiška pačiu jos artikuliacijos momentu – dažnai suvokimas ateina tik po kurio laiko, jau aiškiai regint praūžusių pokyčių mastą. Man – jaunam ir menkai patyrusiam žmogui – atrodo, jog šiuo metu didžioji Europos dalis ignoruoja pavojaus signalą, kurio gausmas prilygsta nebe varpelio skambėjimui, o veikiau žemės drebėjimui. Ar bent susimąstome kaip simboliška, kad akyse gęsta Vakarų Civilizacijos, Aristotelio, Platono ir Sokrato, demokratijos lopšys – Graikija.

Valstybė – vienintelė patvari politinės bendruomenės egzistavimo forma – Graikijos atveju jau praktiškai išnyko. Besaikiai praskolinta, išgrobstyta ir suvereniteto netekusi šalis priversta klauptis ant kelių. Desperatiškai bandant ją išgelbėti laikomasi vienintelio principo: makiaveliškojo „tikslas pateisina priemones“.

Graikija gali būti suvokiama kaip simbolinis Vakarų klestėjimo pradžios, o šiuo metu – visapusiško dekadanso taškas.

Paklausite, o kaip gi demokratija? Ji jau paaukota ant aukuro savo pačios gimtinėje. Juk šalį valdo piliečių nerinktas, bet politiniams žaidimams neva atsparus technokratas, Atėnuose bus „dislokuoti“ veto teisę sprendimams turėsiantys finansų stebėtojai iš užsienio,  o parlamento rinkimų datą svarstoma paprasčiausiai nukelti. Visa tai vainikuoja groteskas: politiniai lyderiai lyg užsikirtusi plokštelė pabrėžia demokratijos vertybę, nors patys stumia ją į paribius.

Graikija gali būti suvokiama kaip simbolinis Vakarų klestėjimo pradžios, o šiuo metu – visapusiško dekadanso taškas. Įspėjimų tikrai netrūko: Neįtikino dar XX a. prasidėję intelektualų gąsdinimai. Neįtikino visuotinai pripažįstamas susvetimėjimas ir kultūrinis nuosmukis. Galbūt susimąstyti pagaliau privers simbolinė demokratijos griūtis?

Kodėl tai pripažinti yra itin komplikuota atsakyti ne taip sunku. Neįsiklausoma į taip aukštinamos Prancūzijos revoliucijos lyderio Jeano Jacko Rousseau žodžius: „Jei žlugo Sparta ir Roma, kokia valstybė gali tikėtis gyvuoti amžinai?“ Akimirką pagalvokime, ar viduje nesame įsitikinę, kad Europa, tiek amžių dominavusi pasaulyje, mistiškai pati savaime išspręs visas savo problemas?

Atsakymą mums pateikia istorija. Romėnas Horacijus dar prieš Kristų rašė: „Mūsų tėvai už senelius blogesni, mus niekingus pradėjo, mes gimdysime visiškai netikusius“. Nepaisant to, daugeliui Romos gyventojų, kurių populiacija trimis ketvirtadaliais sumažėjo vos per penkis dešimtmečius, imperijos žlugimas V a. buvo šokas.

Prancūzijos Burbonų dinastijos monarchas XVIII a. leido sau siųsti karius į Amerikos žemyną, o vos po kelių dešimtmečių neteko galvos Paryžiuje. Dar geriau tai iliustruoja faktas, kad nei sovietinių šalių piliečiai, nei pats Michailas Gorbačiovas nesitikėjo, kad milžiniška SSRS imperija, Harvardo profesoriaus Niallo Fergusono žodžiais, taip staiga nukris nuo olos ir dings nebūtyje. Visais atvejais ignoruotos prielaidos, rodžiusios, kad galingos imperijos griūna iš vidaus.

Religiniai pamatai pradėti klibinti jau seniai, dabar atėjo laikas ir Romėnų teisei – kai kurie Vokietijos politikai jau drįsta siūlyti šariato teisę kaip ginčų sprendimo priemonę.

Šiuolaikinė Vakarų civilizacija išlaisvino save iš visų suvaržymo formų ir tapo atvira bet kokiam kitam realybės suvokimui. Ar neatrodo, kad esame tolerantiški priimdami ir garbindami viską, išskyrus tai, kas sukūrė mus pačius? Mielai skindami šimtmečių darbo vaisius lygiagrečiai niekiname fundamentalias jų sunokimo prielaidas: krikščionybę, kultūrinį savitumą, moralę.

Religiniai pamatai pradėti klibinti jau seniai, tačiau dabar atėjo laikas ir Romėnų teisei – kai kurie Vokietijos politikai jau drįsta siūlyti šariato teisę kaip ginčų sprendimo priemonę. Apie tokio „progreso“ būtinybę kalba net Kenterberio arkivyskupas. Iš kitos pusės, ar tai turėtų stebinti, jei viskas, kas mums liko, yra hedonizmo ir ekonomizmo kriterijai?

Nenuostabu, kad siekiant patenkinti šiuos poreikius kyla tokio lygio klausimai: koks skirtumas, kas man mokės pinigus? Koks skirtumas, demokratija ar technokratija? Koks skirtumas, kad tuoj įsivyraus visiškai kitokia žmogaus savivoka? Pats laikas suvokti, kad žmogaus sampratos nėra tapačios, tad dominuoti šiame pasaulyje gali ne vien vakarietiškasis suvokimas.

Pats neseniai supratau, kaip dažnai mąstau status quo kategorijomis. Piešdamas gyvenimą mačiau mokyklos ir universiteto baigimą, vaikus bei darbą, vėliau – anūkus ir ramią senatvę. Atrodė, jog aplink keisis tik išmaniųjų telefonų dydis ir kompiuterizacijos mastas. Bet, kaip ir daliai čia susirinkusiųjų prieš kiek daugiau nei 20 metų, taip ir mūsų link artėja didžiulės permainos. Šių iššūkių akivaizdoje Lietuva negali sau leisti prabangos skaldytis ir aklai sugerti jai primetamą pažangą – pagarbos verta istorija rodo, kad mūsų šalis randa jėgų susitelkti bei apginti tai, kas jai svarbiausia.

Tad skaitykime simbolius ir susimąstykime, kol dar turime tam laiko. Juk, perfrazuojant Čestertoną, visai nesvarbu, kiek daug žmonių neteisybę per klaidą vadins tiesa – pati tiesa, kad ir kokia nemaloni, nuo to nepasikeis.

Ši kalba pasakyta Kovo 11 d., patriotiško jaunimo sambūrio „Pro Patria“ surengtos diskusijos „Koks patriotiškumas reikalingas Lietuvai?“ metu.

Temos Linas Kojala
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min