Taip tarpusavyje besistumdant ir aiškiai nežinant ką daryti, visiems organizatoriams atėjo „atsiskaitymo valanda“, nes priartėjo Valstybės 100 metų atkūrimo jubiliejus. Taigi, beliko tik skubotai, desperatiškai veikti, kad tam laikui ką nors padaryti.
Atsižvelgiant į tokią „ceitnoto“ situaciją, yra suplanuotas ir vykdomas aikštės projektas, kuris nei architektūriniu, nei funkciniu ir idėjiniu požiūriais negali tenkinti visuomenės poreikių. Viena aikštės dalis, skirta reprezentacijai, yra ištisinė granito plytelėmis grįsta plynė be aiškaus zonavimo. Kita dalis, skirta poilsiui – įstrižais, tranzitiniais, laužytais takais suskirstyta teritorija, kurioje smailūs, ilgi sklypai ir takų sistema nėra tinkama rekreaciniam panaudojimui.
Aptariant minėtus, vertinimo komisijos atrinktus, penkis memorialo variantus, reikia pabrėžti, kad jie visi aikštėje buvo nepriimtini, o visuomenė pasirinko „bunkerį“, kaip mažesnę iš visų blogybių.
Pats svarbiausias objektas, jungiantis reprezentacinę ir rekreacinę aikštės dalis, yra memorialas, suteikiantis jai valstybės pagrindinės aikštės statusą ir reikšmę. Todėl šis memorialas turi būti prasmingas, jame turi būti išreikšta Lietuvos istorija, svarbiausi jos įvykiai, simboliai ir pan. Tokie objektai, kaip ir bet kuris architektūrinis, skulptūrinis elementas, siekiant visapusiškai priimtino rezultato, paprastai projektuojami kartu su aplinka, įvertinant kontekstą, mastelį ir pan.
Šį konkursą, nutarus organizatoriams, nuspręsta vykdyti kitaip: atskirai projektuoti aikštę ir atskirai – memorialą, be projektavimo sąlygų ir reikalavimų pateikimo. Tokiems reikalavimams parengti organizatoriams, matyt, pristigo kompetencijos, todėl konkurso dalyviams buvo palikta „kūrybinė laisvė“. Gautas neigiamas konkurso rezultatas yra akivaizdus.
Prie to, kas pasakyta, reikėtų pridurti, kad vertinimo komisija, kaip neklystanti ekspertų grupė, atrinko ir pateikė visuomenei penkis memorialo variantus, iš kurių turėjo būti išrinktas vienas, tačiau apklausoje nebuvo palikta galimybė neigiamai vertinti visus. Nežiūrint to, organizatoriai autoritetingai pareiškė, kad konkursas įvyko, projektas parinktas ir belieka jį įgyvendinti. Toks jų sprendimas suprantamas, nes laikas nenumaldomai bėga, o darbų eiga – be prošvaisčių.
Aptariant minėtus, vertinimo komisijos atrinktus, penkis memorialo variantus, reikia pabrėžti, kad jie visi aikštėje buvo nepriimtini, o visuomenė pasirinko „bunkerį“, kaip mažesnę iš visų blogybių.
Idėjiniu-prasminiu požiūriu Vyčio ženklo ir kitų valstybės simbolių panaudojimas memorialo kompozicijoje yra būtinas. Tačiau tai, kas buvo pateikta konkurse – realistinė raitelio skulptūra, užkelta ant ilgos sienutės, be atitinkamo architektūrinio parengimo, aikštės aplinkoje nei forma, nei masteliu visiškai netiko. Ši skulptūra būtų labiau suvokiama kaip aikštės dekoratyvinis elementas, bet ne Valstybės simbolis Vytis.
Parinktas „bunkerio“ memorialo variantas yra silpnas tiek architektūrine forma, tiek ir idėjiniu turiniu. Žemės pylimo su atramine sienele panaudojimas nėra naujas ir originalus, o lygioje aikštėje visiškai nepriimtinas. Tačiau svarbiausia, kad pagrindinėje Valstybės aikštėje, kurioje turėtų būti parodyta Lietuvos istorinė raida – įkūrimo tūkstantmetis, atkūrimo šimtmetis bei svarbiausi įvykiai ir datos, šiame „bunkerio“ projekte neatskleista. Iš jo suvokiama, kad Lietuva prasidėjo tik nuo partizaninių kovų laikotarpio, o Valstybės kūrimo istorija apskritai neegzistuoja.
Naivus yra „bunkerio“ atraminės sienelės medžių kamienų atspaudais betone apiforminimas bei partizanų slapyvardžių surašymas, kurios be jų identifikavimo nieko nesako. Taigi, toks Lukiškių aikštės memorialo – supiltos kalvos su atramine sienele traktavimas tikrai yra nepriimtinas. Galėtų būti svarstytinas tik sienelės motyvo su menine plastika šalies istorine tematika panaudojimas.
Visas šis Lukiškių aikštės ir jos memorialo kūrimo procesas be reikiamos organizacijos, koordinacijos ir vadovų kompetencijos, įgauna anekdotinę prasmę. Juk iš tiesų kelia šypseną, kai šalies atsakingi veikėjai rimtais veidais svarsto, ar supilta kalva yra kalva. Šiais klausimais, kad nestabdyti darbų eigos ir išvengti organizacinių komplikacijų, matyt bus susitarta, ir „bunkerio“ tipo memorialas (arba jo modifikacija) gali būti realizuojamas, nepaisant minėtų jo esminių trūkumų.
Galimas dalykas, kad ateityje, norint apibūdinti kokius nors nesėkmingus darbus, liaudyje atsiras posakis „tvarko kaip Lukiškių aikštę“.
Liucijus Albertas Dringelis yra Lietuvos architektas, humanitarinių mokslų daktaras.
