Dabar populiaru
Publikuota: 2020 liepos 24d. 18:45

Liudas Mažylis: „Ūkiškas“ požiūris ir ES biudžetas – gyvename šiandiena?

Liudas Mažylis „Vadovų Tarybai pavyko suderinti 27 valstybių interesus, o Europos Parlamento pareiga – pasirūpinti visos Europos interesais!“. Tokia frazė buvo ištarta Europos liaudies partijos frakcijos posėdy. Mano logika, mano reakcija į tai, ką liepos 17-21 d. neeiliniame posėdyje sutarė Europos Vadovų Taryba, yra lygiai tokia pat.

Kad svarbu galvoti apie visą Europą, Europos Parlamentas išreiškė ne tik žodžiais, bet ir veiksmais – vakar plenariniame posėdyje svarstėme rezoliuciją dėl neeilinio 2020 m. liepos 17–21 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvadų, kuri buvo priimta 465 balsais (150 prieš, 6 susilaikę).

Panašu, kad Europos tautos nevisiškai suprato, kas praėjusį savaitgalį įvyko. Europos valstybių piliečiams galėjo pasirodyti, kad Europa staiga tapo „dvigubai dosnesnė“, negu buvo iki šiol. Taip gali pasirodyti. Kiekviena iš 27 ES valstybių – ne tik Lietuva – gali aiškinti, kad „gavo daugiau“. Kitaip ir negali atrodyti – juk prie 1,074 trilijono ES 2021-2027 m. finansinėje perspektyvoje dar pridėjus 750 mlrd. ES Gaivinimo ir atsparumo fondo lėšų, suma atrodo išties įspūdingai. Tačiau pinigai, numatomi daugiametei finansinei perspektyvai – 2021-2027 metams – išties nėra tokie jau dideli, o visa kita teks skolintis. Padidėjimas numatomas paskolų sąskaiton. Lietuva (ir ne tik Lietuva) įprato, kad „Europa – dosni“. Kad valstybių vadovams pavyko sutarti – džiaugiamės, ir nuoširdžiai. Bet čia pat pasiduodame svaiguliui, smagiai painiodami milijonus su milijardais, o pastaruosius – su trilijonais. Lietuvai iš ekonomikai nuo koronoviruso krizės numatomo gaivinimo „torto“ numatomas skirti 2,4 mlrd. eurų gabalas. O išskirtinis džiūgavimo motyvas (ir ne tik Lietuvoje!) – keli papildomi eurai į ūkininko kišenę. Ūkiškas mąstymas! Vertas ąžuolinio vainiko? Kai kurių valstybių EP nariai netgi išreiškė pagarbią baimę: tššš… juk sutarta dėl šitokių sumų… dėkokim vadovams… Europa šitokio dosnumo niekada nėra regėjusi… tik nenubaidykim… juk šitaip nukentėjom nuo COVID-19…

Europos Sąjunga niekada nesiskolindavo iš ateities kartų. Apskritai, Europa skolinsis pirmą kartą.

Tai kodėl Europos Parlamentas taip sujudo ir puolė priiminėti rezoliuciją, kupiną aštrių žodelyčių – „nesutinka“, „apgailestauja“, „prieštarauja“, „siūlo persvarstyti“? Iš kur tie pasigirdę balsai, jog šitoks susitarimas artina Europos projekto pabaigą?

Pirma, pasielgta ne pagal europinę tradiciją. Europos Sąjunga niekada nesiskolindavo iš ateities kartų. Apskritai, Europa skolinsis pirmą kartą.

Antra, sujaukiama institucinė raida. Visiškai pritariu tiems, kurie įžvelgia kėslus žengti žingsnį atgal – tolyn nuo Lisabonos sutarties, pagal kurią lemiami finansiniai susitarimai neįmanomi be aktyvaus Europos Parlamento vaidmens. Kokie bus per artimiausius penkerius metus vadinamieji „nuosavieji ištekliai“ – nėra vien sausas teorinis, „ūkinis-finansinis“ klausimas. Nuo to priklausys, ar kalbėsim apie Europos Sąjungą viso labo tik kaip apie vyriausybių sutarimo rezultatą. O gal – kursime pridėtinę ir neišnaikinamą Europos kaip Bendrijos vertę? Ištartas ir žodis „renacionalizacija“: galima įžvelgti grįžimą prie paprasčiausių tarpvalstybinių susitarimų. Svarbiausia – „jamam“ paskolą kartu. Paskui su savąja paskolos dalimi galėsim tvarkytis kas sau. Kaip reikės grąžinti – žiūrėsim.

Trečia, pakvipo nenuoširdumu. Ar „pandemijos įveikimo“ motyvas nėra tik priedanga sutarti dėl to, dėl ko sutarta, – skolintis Europos vardu? Toks įtarimas pakankamai pagrįstas.

Ketvirta, nėra aišku, kas ir kaip turės grąžinti tai, ką su tokiu azartu dabar skolinsimės. Įvedinėdami naujus mokesčius valstybėse? Iš plastiko mokesčio? Jį dar reikės kažkaip surinkti. Dabartiniame projekte kalbama, kad kažkiek vėliau bus įvesta skaitmeninė rinkliava. Kas tai? Man miglota. O ir klausimo adresuoti dar nelabai yra kam. Bus ir pasienio anglies dioksido mokestis. Kažkurios „pažangiosios“ valstybės sparčiai diegs vandenilinį kurą, o tos, kurios išleidžia atmosferon dideles anglies dioksido išlakas, bus „tramdomos“ tuoju mokesčiu? Kol kas ir to tiesiai nepasakyta. Taigi, ponai valstybių vadovai, prašome nesupykti: mes vis dar nežinom, kaip mes ir mūsų vaikai bei anūkai turės grąžinti tai, ką šiandien pasiskolinsim.

Penkta, tolstame nuo susitarimų dėl kovos su klimato kaita, dėl Žaliojo kurso. Štai, kad ir vienas esminių faktorių, kuris tikrai padėtų kovai su klimato kaita Europoje – Teisingo perėjimo fondas (angl. Just Transition Fund) – Vadovų tarybos buvo itin apkirptas: nuo pradinių siūlomų 40 mlrd. iki 17,5 mlrd. Kaži ar tiek pakaks perorientuoti pramonę į šiuolaikines tvarias technologijas, ar liksim prie anglių? Gi kova su klimato kaita jau nuo pernai įvardijama kaip ES misija. Pamiršom misijas...

Ar „pandemijos įveikimo“ motyvas nėra tik priedanga sutarti dėl to, dėl ko sutarta, – skolintis Europos vardu?

O labiausiai akį rėžia (o gal tai dar pataisoma?) – kad „nurėžiama“ nuo pagrindinių Europos projektų, kurie visada būdavo jos „etiketė“, integravimosi, vienijimosi nenuginčijami simboliai.

Aptarkime kai kuriuos iš tų projektų bei programų.

„Erasmus+“. Daugeliui Europos universitetų studentų ir buvusių studentų ši mainų programa kelia šviesią nostalgiją. O ir dėstytojai semdavosi tos akademinės patirties kaip iš neišsenkančio šulinio. Aš ir pats buvau „įjunkęs“ vykti dėstyti ir pas estus, ir pas italus.

Juk nėra dviejų vienodų universitetų... Ką jau bekalbėti apie studentiją. Jos atstovams „Erasmus+“ visą gyvenimą asocijuosis su europinio bendrumo (ir kultūrinių skirtumų, žinoma) potyriais. Dabar – šnai per šios programos finansavimą. Tegu studentija „kala“ nuotoliniu metodu. Skaitmeninėje erdvėje. Tik va ar tobulės toji skaitmeninė erdvė? Juk ir nuo „Digital Europe“ kėsinamasi „nurėžti“! „Nurėšim“ nuo „Erasmus+“, o po kelių metų stebėsimės: kaip čia ir vėl nesuvaldėm jaunimo nedarbo... turbūt pandemija kalta... o gal – neišbaigta pandemijos suvaldymo programa?..

„Europos Horizontas“. Taip, ši programa sulaukė karčios kritikos: tokios valstybės kaip Lietuva nuolat buvo priverstos vytis labiau mokslo srityje pažengusias; ir vis dėlto, ar egzistuoja kitas būdas sutelkti intelektą, akademines pajėgas? Kas turi tai daryti? Vieniši profesoriai, nusitaikę į archyvuose besislapstančias istorines vertybes, besibraunantys ten autobusais, negarantuoti, kad suras, o vis dėlto rasdavę? Bet gi net ir tų svarbiųjų istorinių radinių ilgai dar nebūtų radęsi, jei ne spartus archyvų skaitmenizavimas! O fizinių, gamtos mokslų plėtrai, jų kuriamai pridėtinei vertei reikia kur kas didesnių investicijų!

Sveikata. Koronaviruso pandemija vienareikšmiškai įrodė: po vieną susitvarkyti valstybės su tokiais reiškiniais tikrai negali. Dabar būtina telktis ir telkti. Europa PER MAŽAI integruota sveikatos srityje. Tačiau valstybių vadovai „nurėžia“ ir nuo „EU4Health“. Bet gi susitarimo skolintis pretekstas – būtent pandemija. Tik pretekstas?..

Mokslas – o visų pirma sveikatos mokslai – ir yra tas pagrindas, kuris gali įveikti dabartinę krizę. Daugelis linkę apeliuoti į „ateities krizes, panašias kaip ši“ – tik ar šioji jau baigėsi?! Ar jau turime prisigaminę pakankamai vakcinos? Ak, mes ją pirksime… Patys prekiausime ūkio produktais, o pirksim iš amerikiečių, anglų, kinų… Kodėl gi ne… Esam turtingi, mums dosniai skolins finansų rinkose. Tegu „tie kiti“ – amerikiečiai, kinai, indai investuoja į visokiausius „negarantuotus“ pažangius gydymo instrumentus, į dar tik kada nors būsiančias veiklias vaistines medžiagas, į skaitmeninimą…

Parama smulkiam ir vidutiniam verslui, kuris bene labiausiai Europoje kenčia nuo krizės. Tačiau ir nuo „InvestEU“ sugebama „nurėžti“! Po metų, po kitų ir vėl gūžčiosim pečiais: kaip čia tiek daug tų smulkaus ir vidutinio verslo įmonių sužlugo?..

Tad Europa galutinai „suūkiškėjo“. Paskolos imamos „vardan ūkio atsigavimo“. Bet gi būtina kurti pridėtinę vertę ateičiai! O kaip tik šiose srityse sugebama „nurėžti“… Nurėžti nuo tos pačios kovos su klimato kaita. Kartu „ūkiškai“ nurėžiant kokį vieną kitą medį? Lietuvoje mes tą tikrai mokame.

Pasaulis sparčiai telkia intelektą. Būtent intelektas ugdo maksimalią pridėtinę vertę. O Europos valstybių vadovai džiūgauja suradę „ūkiškai pagrįstus“ sprendimus. Šiandienai. Lyg Europa niekada nebuvo apie šiandieną? Negi solidarumas kainuos tvarumą, sveikatą? Negi kainuos ateitį?

Tad visiškai nuoširdžiai balsavau už Europos Parlamento rezoliuciją, kuri, pasveikindama patį valstybių vadovų susitarimo faktą, prižada sunkias, ilgus mėnesius užtruksiančias derybas dėl galutinio neseniai priimtų finansinių susitarimų turinio.

Liudas Mažylis yra Europos parlamento narys.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min