Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 20d. 17:18

Liutauras Stoškus: Ar tikrai, užuot stiprinę, norime likviduoti namų bendrijas?

Liutauras Stoškus Matyt pasukiotumėte pirštą ties smilkiniu, jei kas pasakytų, kad šeima kuriama tam, kad būtų galima užtikrinti, jog valdant bendrai turimą turtą nei vieno iš šeimos nario interesai nebūtų pažeisti. Ne mažiau keistai atrodytų, jei tuo susirūpinęs koks Seimo narys ar ministerija parengtų jungtine nuosavybe naudojamo turto valdymo įstatymą, kuriame detaliai išdėstytų, kaip turi būti priimami sprendimai tokiu atveju ir siūlytų rinktis vieną iš kelių turto valdymo būdų – šeimą, partnerystę arba samdytis savo turtui valdyti administratorių.

Todėl tik visuomenę palinksminti sugalvotu sprendimu būtų galima vadinti Aplinkos ministerijos specialistų parengtą įstatymo projektą, kuriame buvęs Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas (toliau – Bendrijų įstatymas) yra keičiamas į Daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų valdymo įstatymą. Būtų linksma, jei iš tiesų nebūtų liūdna dėl šio iki galo neapgalvoto žingsnio. Taip, kaip šeima nėra vien turto valdymui skirtas (ir, matyt, ne pats geriausias tokiam tikslui) institutas, taip ir namo bendrija nevykdo vien tik turto valdymo funkcijos. Turtui valdyti užtenka administratoriaus.

Bandymas suredukuoti bendriją iki administravimo lygmens, daro ją beprasmišku dariniu ir palieka dar vieną niekam nereikalingą juridinio asmens formą su kitas formas dubliuojančiu turiniu. Vienintelis tokiu atveju esminis skirtumas tarp bendrijos ir administratoriaus lieka tas, kad bendrijos pirmininkas (fizinis asmuo) pasirenkamas laisvai, o administratorius (fizinis arba juridinis asmuo) – iš savivaldybės sudaryto sąrašo. Ar čia tikrai yra tai, ko mes norime ir tikimės iš bendrijų?

Bendrija visą laiką buvo apibrėžiama kaip juridinis asmuo, kuris steigiamas valdyti, prižiūrėti bendrosios dalinės nuosavybės objektus arba tenkinti kitus bendruosius poreikius. Jungtukas „arba“ visada atrodė šioje vietoje keistai ir praktikoje dažniausiai yra naudojamas kaip „ir“. Funkcionalią daugiabučio namo bendriją paprastai sudaro savininkai, kurie kartu sprendžia visus gyvenimo name klausimus, nusistato namo aplinkos naudojimo taisykles, rūpinasi ne tik savo namu, kaip turtu, bet ir aplamai gyvenimo sąlygų gerinimu. Tai – socialiai aktyvi bendruomenė, savo sumanymus ir idėjas realizuojanti teritorinio vieneto – namo ar kelių namų – apimtyje, nepažeisdama atskirų savo bendruomenės narių interesų. Savo turiniu bendrija – namo lygmens savivalda. Kaip reikia veikti, kad narių nuomonės ir interesai būtų atspindėti, apibrėžė Bendrijų įstatymas, kuris, būdamas gana nelankstus, vis tik leido bendrijoms krutėti kad ir nepalikdamas daug erdvės saviveiklai.

Todėl visų pirma reikia atsakyti į klausimą, ar bendriją norima matyti tik kaip vieną iš bendrosios dalinės nuosavybės valdymo formų, ar kaip namo lygmens savivaldą. Jei tik kaip turto valdymo formą, ką lyg ir siūlo įstatymo rengėjai, tai tokiu atveju bendrija bus prastas modelis. Ypač su įstatymo projekte siūlomomis atsakomybės ribomis, kai jos už namą neprisiimantys, nedalyvaujantys sprendimų priėmime bendraturčiai turės teisę spręsti apie bendrijos veiklos efektyvumą, naudą ir net atleisti bendrijos pirmininką nepatvirtinę metinės ataskaitos. Iš esmės tokiai bendrijai skiriama savininkų aptarnavimo funkcija. Taigi, iš reikalus sprendžiančios insistucijos padaroma sprendimų įforminimo paslaugą savanoriškai teikianti institucija.

Kokie bendrasavininkai norės užsikrauti sau tokią naštą? Nebent tie, kurie donkichotiškai bandys prisiimti sau daugiau sau teisių, nei numato jiems įstatymas. Įstatymas, kuris kaip tik turėtų skatinti ir sudaryti sąlygas iniciatyvumui ir norui tvarkytis patiems, bus ne jų pusėje, o tų, kurie linkę nieko nedaryti, tik piktintis juos supančiu, jų supratimu, neteisingu pasauliu.

Jei žiūrėtume į bendriją kaip į mažąją savivaldą, kurioje bendrasavininkai bendrai tvarkosi su jiems iškilusiais reikalais, taip pat administruoja savo ūkį, tai tokiu atveju siektume surasti tokius reguliavimo būdus, kurie palengvintų sprendimų priėmimą bendrijoje, ir savininkams suteiktų ne tik teises, bet ir pareigas. Tai, kad įstatyme numatomos tik savininkų teisės, bet visiškai nekalbama apie jų pareigas, matyt, yra šių dienų liberalios visuomenės atspindys. Visuomenės, kurios individai turi tik teises kitų individų atžvilgiu ir nenori prisiimti jokių įsipareigojimų. Visuomenės, kuri nelinkusi mokėti mokesčių, bet nori ir reikalauja aukštos kokybės bendrųjų paslaugų. Pareigos įstatyme numatomos tik tiems, kurie bando veikti, tvarkytis. Visiems kitiems nesidomintiems namo reikalais kažkodėl nėra jokios prievolės būti atsakingams už disponuojamo bendrai naudojamo turto priežiūrą. Bent jau ne daugiau, nei tai reglamentuoja specialieji gerai namų būklei užtikrinti skirti teisės aktai.

Bendrija yra mažoji, namo lygmens savivalda. Nes jei į bendriją žiūrime kaip į turto valdytoją, tai gal tada ir savivaldybė yra tik turto valdytoja? Kaip bendrija rūpinasi, kad name visi gautų šilumą ir vandenį, veiktų liftai, taip ir savivaldybė rūpinasi, kad visi namai savivaldybėje gautų šilumą ir vandenį, funkcionuotų visuomeninis transportas. Tad gal kada atsiras kas pasiūlys keisti ir vietos savivaldos įstatymą į savivaldybės lygmenyje disponuojamo turto valdymo įstatymą?

Štai savivaldybei suteikta teisė valdyti ūkinius ir finansinius reikalus per renkamą savivaldos tarybą. Nereikalaujama, kad kiekvieną sprendimą patvirtintų 50 proc. +1 savivaldybės gyventojas. Užtenka, kad tai spręstų išrinkta Taryba. Tačiau namo lygmenyje bendrijai kažkodėl jau nenorima leisti vykdyti savo funkcijų analogiškai savivaldos Tarybai. Atseit, bus pažeidžiamos savininko teisės. Ar tikrai? Jei savinininkas nenori dalyvauti bendrijos (namo tarybos) veikloje, tai kuo jo teisės bus pažeidžiamos labiau nei to, kuris neina basuoti renkant savivaldos Tarybą? To, kuris atsisako pasinaudoti savo teise rinkti? Kuo atsisakymas dalyvauti bendrijos veikloje yra kitoks nei atsisakymas dalyvauti vietos valdyme? Kodėl nenorinčio rūpintis namu ir įstoti į bendriją (namo Tarybą) mes turime primygtinai klausti, ką jis mano vienu ar kitu namo valdymo klausimu? Kodėl nestojimas į bendriją negali įstatymiškai būti prilyginamas atsisakymui spręsti bendro turto valdymo reikalus?

Čia yra didžiausia siūlomo įstatymo projekto yda. Ne sprendimų priėmimo sudėtingumas (nežiūrint nustatomų papildomų biurokratinių procedūrų, jis įstatyme kaip tik yra stipriai liberalizuotas, panašu, kad dauguma komentuotojų nėra net dorai su dokumentu susipažinę) yra jo bėda. Bėda yra nenoras suprasti, kad į namo gyventojus reikia žiūrėti kaip į savivaldos vienetą ir jam taikyti tokį patį modelį, kuris yra taikomas miesto ar rajono lygmens savivaldoje. Problema kyla iš to, kad šį įstatymą rengia ne ta ministerija, kuri iš tiesų tokį įstatymą turėtų rengti. Jei Aplinkos ministerijai pavestų rengti vietos savivaldos įstatymą, tai ji ir parengtų tik turto savivaldybėje valdymo įstatymą.

Diskusija dėl bendrijų įstatymo suredukavimo iki turto valdymo įstatymo parodys, kurį kelią renkamės: savivaldos žemiausiame lygmenyje stiprinimo ar atvirkščiai – jos slopinimo ir naikinimo kelią. Mūsų gyvenimas yra prasmingesnis, nei sukaupto turto administravimas ir tikiu, kad dar tiek supranta sprendimus priimantys.

Liutauras Stoškus yra kelių daugiabučių namų bendrijų pirmininkas.

Komentarai: 1
Temos: 2 Daugiabutis Teisė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

01:06
02:24
01:41

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min