Kur dingo politikai, kurie žadėtų ne daugiau draudimų, leidimų, taisyklių ir kontrolės, o geresnes sąlygas dirbti, kurti, investuoti, samdyti ir rizikuoti? Kodėl iš partijų kalbos beveik išnyko pažadas mažinti valstybės pūtimąsi? Kodėl vis daugiau vilčių dedame į Briuselio ir nacionalinės biurokratijos gaminamą viziją, kur kiekvienai problemai reikia dar vieno reglamento, dar vienos priežiūros institucijos ir dar vienos ataskaitos?
Tai nėra vien ekonomikos klausimas. Tai yra politinės komunikacijos klausimas. Viešojoje erdvėje išlieka ne tos idėjos, kurios yra teisingos, o tos, kurios turi balsą, veidą, pasakojimą ir žmones, pasiruošusius dėl jų kovoti.
Ekonominio liberalizmo balsas Lietuvoje šiandien beveik negirdimas. Ir tai jau ne tyla. Tai komunikacijos pralaimėjimas.
Kur dingo Lietuvos laisvosios rinkos instituto kadaise formuota darbotvarkė? Ar ekonominio liberalizmo idėja dalies visuomenės akyse nebuvo per daug sutapatinta su siauru lobizmu ir interesų atstovavimu? Ką veikia liberalios politinės jėgos? Ar Eligijaus Masiulio istorija išties paliko tokį ilgą šešėlį, kad Liberalų sąjūdis iki šiol bijo kalbėti kaip tikra ekonominės laisvės partija? Ar Laisvės partija liberalizmo sąvokos nenutempė taip giliai į kultūrinių kovų lauką, kad ekonominė laisvė liko be aiškaus politinio šeimininko?
Dar svarbiau – kur dingo atviras ir sąžiningas verslo balsas?
Ne tas, kuris tyliai vaikšto ministerijų koridoriais ir bando išlaikyti bent status quo. Ne tas, kuris viešai prabyla tik tada, kai reikia paramos, kompensacijų ar mokesčių lengvatų. Ne tas, kuris moka rašyti pozicijas, bet nemoka „laimėti visuomenės“. Kalbu apie balsą, kuris galėtų tiesiai pasakyti: vertę sukuria ne reglamentas, ne strategija, ne komitetas ir ne fondas. Vertę sukuria žmonės, kurie rizikuoja, investuoja, samdo, eksportuoja, klysta, bankrutuoja ir vėl bando iš naujo.
Šiandien su žiburiu reikėtų ieškoti politikų, kurie savo darbotvarkę drįstų statyti ant valstybės mažinimo, reguliavimo paprastinimo ir ekonominės laisvės platformos. Daug patogiau kalbėti apie socialinį jautrumą, europines programas, kontrolės stiprinimą, paramos mechanizmus ir naujus viešojo sektoriaus instrumentus.
Toks kalbėjimas saugus. Jis malonus konferencijose. Jis gerai atrodo strategijose. Jis retai supykdo aktyvias interesų grupes. Bet jis beveik niekada nesukuria proveržio.
Pripratus gyventi europinių programų, fondų, kompensacinių mechanizmų ir nuolatinių valstybės intervencijų aplinkoje, rizikuoti nebenori beveik niekas. Geriau lėtai, ramiai ir neefektyviai plaukti pasroviui, negu pasakyti, kad karalius nuogas: valstybė pučiasi, biurokratija plečiasi, o vis mažiau žmonių viešai klausia, kas už visa tai sumokės.
Dar keisčiau, kad tam beveik nesipriešina jaunoji karta. Kadaise jaunystė reiškė norą griauti sustabarėjusias struktūras, nepasitikėti valdžia ir kurti savo taisykles. Dabar maištas vis dažniau atrodo institucionalizuotas, finansuojamas projektais, įrėmintas programomis ir suderintas su kvietimų teikti paraiškas terminais.
Kur jaunieji politikos rokeriai? Kur tie, kurie turėtų sakyti, kad ateities negalima pastatyti vien ant subsidijų, perskirstymo ir vis naujų valstybės pažadų? Kur tie, kurie norėtų patys valdyti savo ateitį, o ne laukti dar vienos programos, dar vieno kvietimo, dar vienos strategijos?
Politinės komunikacijos požiūriu problema akivaizdi: ekonominės laisvės naratyvas (pasakojimas) Lietuvoje neteko savo pasakotojų. Verslas dažnai kalba technokratiškai, fragmentuotai ir gynybiškai. Politikams ši tema atrodo rizikinga, nes ją lengva paversti kaltinimu nejautrumu (ar, neduokdie!, verslo lobizmu!). Viešojoje erdvėje dominuoja pasakojimai, žadantys daugiau apsaugos, daugiau kontrolės, daugiau valstybės ir daugiau perskirstymo.
Bet jeigu verslas nekovoja dėl savo naratyvo, jo vietą užima kiti. Tada verslininkas viešojoje vaizduotėje tampa ne kuriančiu žmogumi, o įtariamuoju. Įmonė – ne darbo vietų ir vertės kūrimo erdve, o potencialiu piktnaudžiavimo šaltiniu. Pelnas – ne sėkmės, rizikos ir efektyvumo atlygiu, o kažkuo, ką reikia kuo greičiau paimti ir perskirstyti.
Tai yra ne šiaip komunikacijos klaida. Tai yra komunikacijos bankrotas.
Todėl klausimas nėra vien „kur dingo liberalai“. Klausimas daug rimtesnis: kas šiandien gali kalbėti apie verslą ne kaip apie prašytoją, ne kaip apie privilegijų ieškotoją, ne kaip apie patogų biudžeto melžimo objektą, o kaip apie valstybės ekonominį stuburą?
Ekonominiam ciklui lėtėjant, pigių pinigų laikotarpiui pasibaigus ir valstybės išlaidų apetitui nemažėjant (o kur dar gynyba!), senasis klausimas neišvengiamai grįš: kas uždirba pinigus? Kas išlaiko biudžetą? Kas sukuria darbo vietas? Kas tempia regionus, kai projektiniai pinigai baigiasi, o investicijos traukiasi?
Kai mažės investicijų, daugės užsidarančių įmonių, o regionuose bus vis sunkiau išlaikyti gyvybę, vėl bus ieškoma kaltų. Vieni siūlys dar labiau apmokestinti tuos, kurie dar stovi ant kojų. Kiti kalbės apie naujas programas, naujas strategijas ir naujus perskirstymo modelius. Bet bent kiek blaiviau mąstantiems turėtų būti aišku: valstybė negali ilgai dalinti daugiau, negu visuomenė sukuria.
Lietuvai reikia socialinio jautrumo. Reikia stiprių viešųjų paslaugų. Reikia pagalbos tiems, kurie patys negali savimi pasirūpinti. Bet visa tai neatsiranda iš politinių deklaracijų. Tam reikia ekonomikos, kuri kuria vertę. Reikia žmonių, kurie dirba, investuoja, rizikuoja, steigia įmones, samdo kitus ir augina ne tik savo, bet ir visos valstybės pajėgumą.
Be ekonominės laisvės socialinė valstybė tampa tik gražiai supakuotu pažadu, kurio sąskaitos niekas nebenori apmokėti.
Iš kai kurių nykstančių savivaldybių jau pradeda girdėtis sveiko proto balsai. Ten labai aiškiai matyti, kad be darbo vietų, be investicijų, be smulkaus ir vidutinio verslo nelieka nei bendruomenės, nei mokyklos, nei kultūros, nei pačios savivaldos ateities. Regionai pirmieji pajunta tai, ką nacionalinė politika dar ilgai bando slėpti po strategijų, pažangos rodiklių ir europinių projektų kalba.
Bet nacionalinėje politikoje ekonominės laisvės balso nėra.
Todėl klausimas lieka atviras: ar Lietuvoje dar yra tikrų laisvosios rinkos fanų? Jeigu yra – kodėl jie tyli? Kas pirmas išdrįs vėl paversti ekonominę laisvę ne nostalgija, ne akademiniu prisiminimu ir ne siaura lobistine etikete, o politine darbotvarke?
Nes jeigu to niekas nedarys, ekonominiam liberalizmui pakasynų niekas nekels. Jis tiesiog tyliai išnyks – po dar viena strategija, dar vienu reglamentu ir dar vienu pažadu viską sutvarkyti valstybės rankomis.
