Kitu atveju, KAM‘e skaičiuojant milijardus, VRM‘e dėliojami grašiai, tūkstančiais skaičiuojant trūkstamus pareigūnus ir kasmet didėjantį finansų nepakankamumą kasdieniu vidaus saugumu besirūpinančioms tarnyboms.
Policijos generalinis komisaras viešai įvardijo, kad kitų metų biudžete policijai papildomai reikia 168 milijonų eurų.
Ir bemat buvo apkaltintas politikavimu.
Nuo kada kalbėjimas apie tai, kad valstybei trūksta policininkų, pinigų ir pajėgumų, tapo politikavimu?
Gal tuomet ir ugniagesiams reikėtų tylėti apie nepilnas pamainas?
Pasieniečiams – apie augančias grėsmes? O profesinėms sąjungoms – apie atlyginimus, kurie niekaip nepasiveja atsakomybės, tenkančios pareigūnams?
2025 metais Lietuvoje trūko beveik 1 900 policijos pareigūnų, buvo daugiau kaip 400 laisvų ugniagesių gelbėtojų pareigybių.
Pastariesiems nuo 2024-ųjų iki 2025-ųjų metų atlyginimas vidutiniškai padidėjo 15 eurų į rankas. Penkiolika eurų žmogui, kuris eina į degantį pastatą, rizikuoja savąja, gelbsti kitų gyvybes.
Ar toks yra valstybės prioritetas? Paminėjau tik dalį vidaus reikalų sistemos, o kur dar pasieniečiai, Viešojo saugumo tarnybos, kalėjimų ir kiti teisėsaugos pareigūnai?
Metai iš metų iš jų reikalaujama vis daugiau. Didesnio pasirengimo, didesnio atsparumo, didesnės atsakomybės.
Tačiau kai ateina laikas kalbėti apie finansavimą, prasideda sena daina: lėšų nėra, galimybių nėra, būkite kantrūs, supraskite valstybės prioritetus.
Kada politikai realiai pagaliau supras savo pareigūnų prioritetus?
Ruošdamiesi ateities grėsmėms, mes rizikuojame pralaimėti šiandienos kovas, kurios vyksta kasdien. Pasienyje, gatvėse, gaisruose.
Policininkai, pasieniečiai, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, ugniagesiai gelbėtojai susiduria su įvairiomis grėsmėmis jau šiandien.
Dronai, hibridinės atakos, nelegali migracija, kontrabanda, diversijų grėsmės, strateginių objektų apsauga, grasinimai susprogdinti mokyklas ir kitus viešuosius objektus.
Visa tai užkardyti reikalauja ne politinių pareiškimų, bet realių pajėgumų.
Valstybės saugumas negali būti padalytas į dvi dalis: privilegijuotą ir priverstą nuolat taupyti.
Vieniems – investicijos į ateitį, prabangūs vakarėliai už dešimtis tūkstančių, kitiems – pažadai ir ašaros vietoj normalaus finansavimo.
Jeigu generalinio komisaro įvardytus 168 milijonus eurų vadinate politikavimu, tada nebeklauskite, kodėl jaunimas nesirenka vidaus reikalų sistemos ar teisingumo tarnybų.
Mūsų jaunimas moka skaičiuoti ir labai gerai mato, kokioje apgailėtinoje situacijoje yra policija, pasienis, ugniagesiai, muitininkai.
Nors šiandien dar nežinome, kokį galutinį finansavimą ateinančių metų biudžete gaus tarnybos, tai, ką girdime, verčia nerimauti, kad „bado scenarijus“ gali pasikartoti ir šiemet. Kai statutinėms įstaigoms bus numesti centukai su prierašu „Taupyti!“
Mes neprašome mažinti kariuomenės finansavimo, bet norime, kad politikai suprastų, jog krašto gynyba ir vidaus saugumas nėra konkurentai – tai turi būti vieninga mūsų valstybės saugumo sistema, kurioje negali būti atotrūkio ir nelygaus vertinimo.
Negalima tuo pačiu metu girtis pavyzdiniu finansavimu gynybai ir sakyti, kad mes pasirengę, kai vidaus saugumą nuo krašto apsaugos su kiekvienais metais skiria vis didesnė praraja.
Kai saugumo šalies viduje liks vis mažiau, vargu ar piliečiams patiks atsakymas, kad viešąjį saugumą paaukojome žarstydami milijardus tik pasirengimui galimam karui, vakarėliams ar politikų komandiruotėms į egzotines šalis.
Tačiau tai įmanoma pakeisti. Jeigu tikrai yra noro vyriausybėje visas uniformas gerbti taip pat. Tikėkimės, kad premjeras M.Sinkevičius tai supras.
