Dabar populiaru
Publikuota: 2012 gruodžio 14d. 11:10

Mantas Adomėnas: Pasimetusiųjų poetika (Literatūrinės pastabos XVI Vyriausybės programai)

Kai tik pasirodė naujosios daugumos Vyriausybės programa, kartu su kitais politika besidominčiais piliečiais pradėjau ją skaityti ir nagrinėti. Ir čia susidūriau su sunkumu, kurį pastebėjo ne vienas šio teksto skaitytojas – apie ją nepaprastai sunku ką nors pasakyti ir su ja polemizuoti, kadangi programoje beveik neįmanoma aptikti aiškių politinių apsisprendimų ir konkrečių veiklos planų.

Autoriai žeria pamaldžias bendrybes, su kuriomis negalima nesutikti, bet neįmanoma ir atspėti, kaip tos visiems žinomos problemos bus iš tiesų sprendžiamos. Užduodami tikslinantys klausimai – tai ką vis dėlto darysite su tuo ar anuo? – kaip žirniai į sieną atsimuša į pažadus sudaryti tam skirtą darbo grupę.

Kadangi naujosios Vyriausybės programą perdėm sunku interpretuoti dalykiniu požiūriu (tai, ką ten išskaityti įmanoma, jau padarė prieš mane rašę ekspertai), kur kas vaisingiau į ją pažvelgti kaip į savitą literatūrinę formą. Ypač pavaizdūs jos skirtumai nuo ankstesnės, XV Vyriausybės programos. Ji buvo žymiai konkretesnė ir aiškesnė – ją skaitant nekilo abejonių, ką siekiama įgyvendinti ir kokiais būdais tai bus daroma. Tiesa, ji buvo ir daugiau nei pusantro karto ilgesnė.

Vertybės

Pirmiausia skiriasi programos preambulės – vertybinę viziją nusakančios dalies – raktiniai žodžiai. Kubiliaus Vyriausybės programos preambulė kalbėjo Lietuvos žmones, visuomenę, visą valstybę aprėpiančio „mes“ vardu: „Mus vienija mūsų patirtis, sukaupta per Nepriklausomybės metus – esame tauta, kuri nebijo didelių iššūkių ir didelių permainų.“ Joje buvo kalbama apie tikslus ir iššūkius, į kuriuos kviečiami atsiliepti žmonės, visuomenė, visa Lietuvos tauta.

Socialdemokratų Vyriausybės preambulė beveik ištisai parašyta trečiuoju asmeniu, kur veikia abstrakcijos arba beasmeniai procesai (pvz., „Kryptinga užimtumo didinimo politika yra esminė kovos su ekonomine krize sąlyga“ – tipiškas preambulės sakinys). Pirmasis programos sakinys skelbia: „Iškovota Nepriklausomybė turi užtikrinti Lietuvos žmonėms geresnį gyvenimą ne kur nors svetur, o čia, mūsų istorinėje Tėvynėje.“ Jeigu geresnį gyvenimą turi užtikrinti Nepriklausomybė, ką veiks naujoji Vyriausybė? „Žmonės“ programos preambulėje pasirodo tik kaip objektas, valdžios paslaugų gavėjas, o ne partneris drauge kuriant bendrą valstybę. Būdvardis „mes“, jeigu jis pasirodo, įvardija tik valdžią, o ne kolektyvinį tautos ar valstybės asmenį.

Žodžiu, preambulė, kaip ir visa programa, parašyta nomenklatūriškai kalbančio valdžios aparato vardu, o piliečiai figūruoja tik kaip valdžios socialinių paslaugų gavėjai, politikos objektas, bet ne kaip savaveiksmės pilietinės visuomenės nariai. Turbūt nieko kito iš socialdemokratų dominuojamos Vyriausybės ir nederėtų laukti.

Vata

Panaši tonacija persmelkusi visą programos tekstą. Karolis Žukauskas yra pateikęs vaizdžią lingvistinę visos programos raktažodžių suvestinę.

„Facebook“ tinkle savo analizę jis apibendrina taip: „Reziumuojant programą keliais žodžiais, turbūt galima daryti tokią santrauką: „Sieksime, skatinsime, kad būtų“.“ Iš tiesų programoje daug, jei galima pasinaudoti taiklia paaugliška metafora, „vatos“: visokių „didinsime“, „sieksime“, „skatinsime“, „tobulinsime“, „užtikrinsime“ ir t.t. – pamaldžių bendrybių, su kuriomis neįmanoma ginčytis, bet neįmanoma ir numatyti, kaip visa tai bus įgyvendinta. Konkretūs veiksmai nėra šios programos stiprioji dalis.

Skonio ir konsistencijos neturinti teksto „vata“ baigiasi, kai išsyk po preambulės prasideda „Paveldimos (sic!) padėties Lietuvoje apžvalga“ – paskvilis prieš nuėjusią konservatorių-liberalų Vyriausybę. Čia nomenklatūrinis abstraktumas baigiasi ir prasideda išjaustas, iš širdies gelmių plaukiantys užkeikimų tekstas.

Iškilus, bet tipiškas pavyzdys – kultūros politikai skirtas 241 punktas, iškilmingai ir nekontroversiškai pažadantis: „Remsime žmonių laisvę ir galimybę ginti savo dvasines vertybes, apsaugosime visuomenę, jaunąją kartą nuo vis labiau įsigalinčio dvasinio degradavimo ir agresijos.“ Kas turima omeny, kaip ta dvasinių vertybių gynimo laisvė bus remiama, kaip jaunimas bus saugomas nuo degradavimo – galima tik spėlioti, ir tolesni punktai didesnio aiškumo neįneša. Jei kartais kalbama apie „aptakius“ tekstus, tai ši programa pasižymi jau net ne aptakumu, o visai nauja aerodinamikos – ar, paprastai tariant, „slidumo“ – kokybe.

Nuoširdumo proveržiai

Skonio ir konsistencijos neturinti teksto „vata“ baigiasi, kai išsyk po preambulės prasideda „Paveldimos (sic!) padėties Lietuvoje apžvalga“ – paskvilis prieš nuėjusią konservatorių-liberalų Vyriausybę. Čia nomenklatūrinis abstraktumas baigiasi ir prasideda išjaustas, iš širdies gelmių plaukiantys užkeikimų tekstas: „Pagrindiniai rinkimų įsipareigojimai buvo paminti jau pirmą naujosios Vyriausybės darbo mėnesį ir iki šiandien nepradėti įgyvendinti: vietoj ekonomikos skatinimo – šalies piliečių ir partnerių užsienyje gąsdinimas ir mokesčių didinimas“ (14). Gyva nuoskauda prasiveržia ir užsienio politikos apžvalgoje: “Užsienio politika prarado ambicijas... […] Nebuvo nė vieno aukšto rango Rusijos atstovo vizito į Lietuvą. Santykiai su Rusija yra palaikomi tik žemesniu lygiu” (24).

Panašų cri du coeur – išsopėtą, geliantį širdies šauksmą – užtinkame ir švietimo srityje, kur pasipiktinimą sukelia tėvų ir studentų teisė rinktis: „Nuosekliai atsisakysime laisvosios rinkos principais pagrįsto mokinio krepšelio finansavimo principo” (177), „Atsisakysime vien tik laisvosios rinkos principais grindžiamos studijų krepšelių metodikos“ (194).

Literatūrinės figūros

Atvirai kalbant, šiame tekste retorinių figūrų ir teksto puošmenų reta, nerasite čia nei vaizdingų metaforų, nei periodų ar antonomazijų. Gal Vyriausybės programai jų nė nereikia. Tik retsykiais tekstas pražysta netikėtu vaizdingumu – pavyzdžiui, apeliuodamas į „garbę“, kai aptariama visuomenės sveikata: „Tinkama, visiems prieinama sveikatos apsaugos sistema, sauganti didžiausią vertybę – žmogų, yra modernios ir atsakingos valstybės požymis ir garbės reikalas” (9). „Garbės reikalas“ – taip nevadinami nei mokslo pasiekimai ar kultūra, nei švietimas ar žmogaus teisių apsauga. Tačiau sveikata, pasirodo, yra ne ekonominės naudos, ne bendrojo gėrio, bet būtent garbės reikalas.

Vis dėlto keletą retorinių figūrų programos autoriai yra įvaldę. Viena jų vadinasi „sėdėjimas ant tvoros“: kai kokios nors kontroversiškos temos nutylėti tiesiog neįmanoma, o angažuotis baisiai nesinori (o jeigu rytoj prireiks kalbėti atvirkščiai?), teksto kūrėjai meistriškai sugeba parašyti Delfų orakulo vertą tekstą, kurį kiekvienas pagal savo poreikius ir polinkius gali aiškinti kaip tik nori. Pavyzdžiui, VAE klausimu: „Įvertindami 2012 m. spalio 14 d. konsultacinio (patariamojo) referendumo dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje rezultatus, peržiūrėsime Nacionalinę energetikos strategiją, pateiksime ekonomiškai naudingiausią ir vartotojams priimtiniausią valstybės savarankiško apsirūpinimo energijos ištekliais strategiją, kurioje įvertinamos ir atominės energetikos perspektyvos, plačiam politinių partijų susitarimui, remdamiesi nuodugnia kompleksine energetikos sektoriaus raidos alternatyvų analize atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą. Geriausia alternatyva turi būti pagrįsta sąnaudų ir naudos analize, siekiant užtikrinti energetinį savarankiškumą ir mažiausią kainą.“ (309). Ar tai reiškia, kad atominė bus statoma, ar atvirkščiai? Your guess is as good as mine. Ne mažiau (su)suktas ir punktas, kalbantis apie bendrąją energetikos kryptį: „Įvertinsime esamą padėtį energetikos sektoriuje ir nustatysime veiklos kryptis, padėsiančias priimti visuomenės interesus atitinkančius sprendimus.“ (302). Ar Jums tai panašu į įsipareigojimą kažką konkretaus nuveikti? Man ne.

Artima literatūrinės raiškos forma – pažadas, nieko nepažadant. Štai apie Lietuvos visuomenei rūpimą euro įvedimą sakoma taip: „Tinkamai pasirengsime, kad Lietuva įsivestų bendrąją Europos valiutą eurą ir taptų visateise euro zonos nare, kai mūsų šaliai tai taps įmanoma pagal nustatytus konvergencijos kriterijus“ (50). Kitaip tariant, kai tik atitiksime kriterijus, tai ir įstosime į eurozoną: как только, так сразу. O kada tai bus? 2015, 2020, 2050 metais? Ne jūsų reikalas!

Dar vienas mėgstamas žanras – ciniškas prieštaravimas sau. Antai kalbant apie švietimą tame pačiame programos punkte (197) iš pradžių iškilmingai paskelbiama: „Atsisakysime studentų rūšiavimo į mokančius už studijas ir už jas nemokančius“, o čia pat pasakoma, kad bus įvestas visuotinis mokestis už studijas, kurio „gerai besimokantys nemokės“. Ar tai jau nebėra rūšiavimas?

Tačiau įdomiausias yra naujas, turbūt specialiai šiai programai sukurtas kalbėjimo būdas, savotiškai ezopiška kalbėsena, kurios intenciją galima apibūdinti taip: „nedrąsiai iškišiu ranką iš krūmų ir parodysiu špygą – o gal nepastebės“. Užuot drąsiai (ir trumpai drūtai) pareiškę, kad Vyriausybė įteisins homoseksualių porų partnerystę, programos rašytojai kalba šitaip: „Laikysime šeimos gyvenimą asmens privataus gyvenimo dalimi, todėl valstybės tikslas bus ne nurodyti, kokį bendro šeimos gyvenimo modelį asmenims pasirinkti, o sureguliuoti šeimos santykius taip, kad neatsižvelgus į pasirinktą gyvenimo modelį būtų vienodai užtikrinta bendrai gyvenančių asmenų tarpusavio atsakomybė, tinkamas pareigų vykdymas, jų turtinių interesų apsauga ir, kai šie asmenys turi vaikų, jų vaikų gerovė ir teisių gynimas“ (149). Panašiai ir miglotoje pranašystėje: „Suvienodinsime valstybinio socialinio draudimo įmokas gyventojams, turintiems teisę gauti valstybinio socialinio draudimo pensijas ir gaunantiems pajamas, nesusijusias su darbo santykiais“ (129), – galima įskaityti pažadą socialinio draudimo mokesčiu apmokestinti dividendus ir palūkanas už indėlius, tačiau kodėl taip tiesiai ir nepasakius? Turbūt tikėtasi, kad niekas nepastebės ir kad galima bus taip tyliai ir „prasukti“.

Vietoje išvadų

Turbūt nėra blogiausia tai, kad naujosios Vyriausybės programa alsuoja stagnacijos dvasia, kad tai netolygus, nenuoseklus tekstas, neretai prieštaraujantis sau ir sugebantis tuo pat metu būti tiek nutrūktgalviškai radikalus, tiek slegiančiai nekonkretus. Stilistinės bei loginės vienovės nebuvimas šiuo atveju atspindi vieningos koncepcijos ir aiškios Vyriausybės veiklos vizijos stygių. (Tuo tarpu XV Vyriausybės programa konceptualiai „susiveria“ ant dviejų aiškių teminių ašių – krizės įveikimo ir valstybės modernizacijos.)

Svarbiau suprasti tai, kad Vyriausybės programa nėra šiaip pagirtinų ketinimų ir gerų norų deklaracija. Tai labai reikšmingas tekstas – jis fiksuoja susitarimą tarp rinkėjų ir valdžios, turinį mandato, kurį valstybės piliečiai suteikia juos atstovausiančiai Vyriausybei. Būtent programa vadovaudamasi prisiekusioji Vyriausybė tvarko ir valdo visas valstybės gyvenimo sritis, ja visuomenė ir politikai gali remtis, žiūrėdami, ar Vyriausybė vykdo priesaikos metu prisiimtus įsipareigojimus, ar nenukrypo nuo jų ir neviršijo piliečių jai suteikto mandato.

Ši programa tokiu dokumentu būti negali. Jos neapibrėžtumas, vienareikšmiškų politinių apsisprendimų ir konkrečių pokyčių planų stygius, kurį bando maskuoti abstrakčios gerų norų deklaracijos, neleidžia šia programa naudotis kaip įpareigojančiomis gairėmis Vyriausybės darbui. Šį dokumentą galima suprasti tik dviem būdais: arba toks nekonkretus, neapibrėžtas dokumentas reikalingas tam, kad naujosios Vyriausybės ministrams „atrištų rankas“ daryti ką jie nori, arba jis tiesiog liudija naujosios daugumos pasimetimą ir nežinojimą, ką toliau veikti su piliečių jiems patikėta valdžia. Tad šia prasme Vyriausybės programos stilius yra tiksli literatūrinė ją parengusios koalicijos mentaliteto išraiška.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min