Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mantas Bileišis: Rinkimų depozitas

Šaltinis: 15min
0
A A

Mantas Bileišis Lietuvoje dominuoja du diskursai, susiję su piliečių aktyvumu ir įsitraukimu į valstybės valdymą.

Pirmasis gali būti apibendrintas taip: dalyvauti valstybės valdyme piliečiai turi visas teises ir galimybes, tačiau patys yra pasyvūs, neišsilavinę ir išlaikę baudžiauninko mentalitetą. Kitas – taip, gal valdžia ir padarė visus formalius reglamentavimo žingsnius dėl aktyvesnio piliečių įtraukimo, o Lietuva formaliai atitinka ir laikosi visų aukščiausių demokratinio valdymo standartų, tačiau piliečiams įsitraukus į įvairias pilietines iniciatyvas, valdžia nebesivargina įsiklausyti į jų nuomonę, imtis konkrečių pokyčių ir tyliai viską užgesina.

Valdžia visus atsakymus žino geriausiai ir žino juos iš anksto. Per didelis piliečių įtraukimas į valstybės valdymą tik kliudytų – dalyvavimas tai savotiška psichoterapijos forma tiems, kas nenustygsta savam kailyje „vardan tos Lietuvos“. Bet ar tuomet verta stebėtis, kad pabandęs įsitraukti pirmą, antrą, trečią kartą ir nesulaukęs jokios apčiuopiamos reakcijos, toks aktyvus pilietis nuleidžia rankas, atsuka nugarą ir galiausiai daugiau į jokį kvietimą išsakyti nuomonę, aktyviau įsitraukti į valstybės valdymą tiesiog neatsiliepia. Ir dar kitam nepataria.

Valdžia savyje turi rasti jėgų kartą ir visiems laikams garsiai pasakyti – dalyvavimas rinkimuose ir referendumuose yra ne tiek teisė, kiek pareiga.

Daug rašalo išliejo, gerklių prarėkė abiejų stovyklų šalininkai. Ir, žinoma, abi pusės jaučiasi teisios. Po eilinio „žodžių mūšio“ abi pusės pasiskelbia nugalėjusios ir išsiskirsto iki kito karto. Tik problema yra ta, kad „nugalėtojai“ savo pergalės vėliavas kelia ant viešojo intereso griuvėsių. Ar gali būti sprendimas?

Turime pripažinti, jog tiesa nėra kažkur per vidurį. Ir tiesa nėra tik viena. Abu diskursai yra teisingi, tik jie apibūdina ne visą Lietuvos visuomenę, o tam tikras jos dalis. Atrodytų, kad problemai spręsti reikia ieškoti dviejų sprendimų, bet čia slypi didžiulis pavojus. Rasti būdą teisingai priskirti vienus piliečius sprendimui A, o kitus B yra labai sunku, o greičiausia išvis neįmanoma.

Pasikapsčius nepriklausomos Lietuvos reformų istorijoje galima rasti ne vieną gerais norais grįstą, bet visišką geros idėjos diskreditacija pasibaigusią iniciatyvą. Manau, nereikia aiškinti, kad net jei nedidelė dalis vienos grupės žmonių atsidurtų ne toje dalyvavimo skatinimo „stovykloje“ piliečių dalyvavimui ir valdžios įvaizdžiui būtų dar blogiau nei dabar.

Kita vertus, turime pripažinti: jei 3 iš 5 Lietuvos piliečių sunku kartą per maždaug pusantrų metų nueiti į rinkimus ir pažymėti X ant lapelio, visai pagrįsta apmąstyti nuostatą, kad galbūt tikrai leisti biudžeto pinigus tokių piliečių klausti kažko sudėtingesnio nėra prasmės?

Galima spekuliuoti apie rinkėjo teisę nebalsuoti arba – kad nebalsavimas – irgi tam tikra pozicija, tačiau reikia pripažinti, jog rinkimai – vis dar pati paprasčiausia ir masiškiausia piliečių įsitraukimo į valstybės valdymą išraiška. Ir jei piliečiai nedalyvaus rinkimuose, nedalyvaus jie valdyme ir kitais būdais. Tad kaip priversti visus žmonės balsuoti? Būtent – priversti, taip kaip priverčiame mažus vaikus valytis dantis ir valgyti daržoves, nors jie visiškai nedviprasmiškai išreiškia savo poziciją nesivalyti ir nevalgyti.

Didieji valdymo pokyčiai Lietuvoje įvyko per pirmuosius 8 nepriklausomybės metus ir jau kone 20 metų pokyčių yra stebėtinai nedaug, tiek lyderių, tiek valdymo praktikos kaitos prasmėmis. Ir nėra dienos, kai viešojoje erdvėje nerasite nusiskundimo, kad tai yra blogai.

Norint pradėti kažką keisti mūsų valstybėje turime sukurti sąlygas, kai dalyvavimas yra įprotis, ir pradėti turime nuo rinkimų. Jau girdžiu kaip skaitytojo galvoje ūžia: Kaip galima sukurti tokį įprotį? Juk pilna budulių, ant Lietuvos „varančių“ emigrantų, vatnikų ir kitokių, kurių vis tiek niekada nepavyks priversti sąmoningai dalyvauti rinkimuose. Galbūt dalis sąmoningos ir pilietiškos visuomenės netgi tyliai nori, kad tokia publika neitų į rinkimus...

Visuomet bus tam tikra grupė žmonių, kuriems užsisegti saugos diržus važiuojant automobiliu nėra savaime suprantamas dalykas. Bet normali visuomenė už tai baudžia, nes už liūdnas pasekmes dėl diržų nesegėjimo mokame visi ir negalime laukti, kol pasikeis kultūra ir tokie žmonės susivoks. Kaip ir eismo kultūros, taip ir politinės kultūros brandą galima paskatinti. Bet tam valdžia savyje turi rasti jėgų kartą ir visiems laikams garsiai pasakyti – dalyvavimas rinkimuose ir referendumuose yra ne tiek teisė, kiek pareiga.

Yra šalių, kur ta pareiga suvokiama labai tiesmukai, tarkim, Australijoje arba Belgijoje. Šiose šalyse neatėjusiesiems balsuoti išrašoma bauda. Kaip važiuojant autobusu be talonėlio ar automobiliu viršijus greitį. Bet rinkimams šis mechanizmas yra atgyvenęs – labai brangus jo administravimas, jei turi pateisinamą priežastį, reikia atskirai aiškintis ir tvarkyti dokumentus.

Bet yra kita priemonė, kuri ypač tiktų Lietuvai. Tai – depozitas. Taip, depozito principas tinka ne tik taros surinkimui, bet ir rinkimams. Įgyvendinti tokį sprendimą būtų itin pigu – turime visus reikalingus administracinius pajėgumus. Tereikia Seimo sprendimo.

Kaip viskas vyktų? Valstybinė mokesčių inspekcija artėjant nacionaliniams rinkimams arba referendumui visiems piliečiams įskaitytų mokestinį depozitą. Ir neatvykus į rinkimus, depozitas kitais metais būtų nuskaitytas nuo jūsų pajamų: atlyginimo, pašalpos, pensijos. Jei oficialių pajamų neturite, ką padarysi, kitąmet nenuskaitysime, nuskaitysime, kada pradėsite pajamas gauti, kad ir po 20 metų.

Kokia depozito suma? Tarkime, atitiktų vienos skardinės depozito dydį per dieną. Jei per 20 metų Lietuvoje įvyksta 14 eilinių rinkimų, depozitas ir galėtų būti 52,17 eurų. Pakankamai motyvuojanti suma, už kurią Kalėdoms savo vaikui galima nupirkti tikrai neprastą „Lego“ konstruktorių.

O jeigu ši suma pakankamai motyvuojanti ir kiekvienam buduliui, kokią valdžią tuomet išrinksim? Bet ar tikrai manote, kad rezultatas bus blogesnis? Lietuvoje rinkimų teisę turi daugiau kaip 2 mln. piliečių, tad padauginus iš mūsų depozito kiekvieni rinkimai taptų maždaug 100 milijonų eurų reikalu.

Politikams tektų išeiti iš savo komforto zonos, išmokti su visais piliečiais, o ne tik maža dalimi bendrauti pagarbiai, kalbėti įtikinamai. Galbūt ir verslas, susidūręs su būtinybe įtikinti jų akimis kvailas mases savo teisingumu, turės pasitempti ir bus suinteresuotas, kad tos masės nebebūtų tokios kvailos. Gal tuomet išeisime iš jau trečią dešimtmetį besisukančio užburto rato, kuriame vieni kitus kvailinime arba kaltinime korupcija bei arogancija...

Aš pats eisiu balsuoti ir be depozito. Ir esu apsisprendęs už ką. Bet mano nuomonė dar gali pasikeisti, jei per likusias iki rinkimų savaites išgirsiu lyderių, kurie pripažins, jog piliečių dalyvavimo skatinimas rinkimuose yra ne pačių piliečių reikalas, ir pasiūlys konkrečių sprendimų. Deja, net ir tų, už kuriuos ketinu balsuoti, idėjos šiuo klausimu atrodo labai skurdžiai.

Doc. dr. Mantas Bileišis yra Mykolo Romerio universiteto LAB Viešojo valdymo inovacijų laboratorijos vadovas

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min