Dabar populiaru
Publikuota: 2015 gegužės 27d. 07:02

Martynas Nagevičius: 10 milijonų dolerių per minutę klimato kaitos didinimui

Martynas Nagevičius Šį mėnesį visai ne aplinkosauginė organizacija – Tarptautinis valiutos fondas įvertino visų Pasaulio šalių vyriausybių bendras iškastinį kurą vartoti skatinančias metines subsidijas šiemet – 5,3 trilijonai dolerių. Arba maždaug 10 milijonų dolerių per minutę. Tai daugiau, nei visos pasaulio šalys per metus skiria sveikatos apsaugai.

Mėgstantiems pasakoti apie subsidijų atsinaujinančiai energetikai žalą laisvai rinkai energetikoje tai gali sukelti šoką. Visų Pasaulio šalių bendros suteiktos subsidijos sparčiai augančiai atsinaujinančiai energetikai yra 44 kartus mažesnės ir siekia 120 milijardų dolerių.

Atsisakius subsidijų iškastinio kuro energetikai, subsidijų poreikio atsinaujinančiai energetikai nebereikėtų kitą dieną, nes atsinaujinanti energetika tiesiog taptų pačia pigiausia energetikos rūšimi.

Iš ko susideda tie 5,3 milijardų dolerių subsidijų iškastinei energetikai?

Atsisakius subsidijų iškastinio kuro energetikai, subsidijų poreikio atsinaujinančiai energetikai nebereikėtų kitą dieną, nes atsinaujinanti energetika tiesiog taptų pačia pigiausia energetikos rūšimi.

Visų pirma – tai tiesioginės ikimokestinės subsidijos, siekiančios 333 milijardus dolerių per metus.

Kas tai? Tai įvairios tiesioginės biudžeto lėšomis ar energijos vartotojų lėšomis vykdomos subsidijos – dotuojant akmens anglies, gamtinių dujų ar naftos gavybą, subsidijuojant iškastinį kurą deginančių elektrinių statybą, energijos iš iškastinio kuro gamybą, netgi skatinant energijos vartojimą įvairių socialinių išmokų būdu.

Šios dotacijos dažniausiai yra pridengiamos įvairiais kilniais tikslais – pavyzdžiui, energijos prieinamumo užtikrinimu ar energetiniu saugumu. Jei kalbėtumėme apie Lietuvą, čia turbūt reikia prisiminti subsidijas Lietuvos elektrinės 9-ojo bloko statybai, taip pat – vartotojų lėšomis skatinant trigubai didesnį, nei reikia energetiniam saugumui užtikrinti, gamtinių dujų vartojimą Lietuvos elektrinėje 2009-2012 metais.

Tai taip pat įvairios socialinės išmokos energijos vartotojams, vartojantiems energiją, kuri daugiausiai yra gaminama panaudojant iškastinius energijos išteklius. Socialines problemas galima būtų spręsti tiesiog socialinės paramos mažas pajamas uždirbantiems nepririšant prie gyventojų sąnaudų energijai faktinio dydžio.

Antra – tai vartotojų, vartojančių energiją, pagamintą iš iškastinių išteklių, atleidimas nuo dalies ar visų mokesčių, taikomų kitoms prekėms. Iš viso – 313 milijardų dolerių per metus.

Geriausias pavyzdys Lietuvoje – tai šilumos vartotojų atleidimas nuo dalies PVM mokesčių, skatinant vartotojus daugiau vartoti energijos ir mažinant jų interesą investuoti į pastatų renovaciją ir efektyvesnį energijos vartojimą. Nepaisant to, kad Lietuvoje apie pusė centralizuotos šilumos yra pagaminama iš biokuro, panaikinus PVM lengvatą ir tokiu būdu paskatinus renovaciją, visų pirma būtų mažinamas gamtinių dujų vartojimas ir tik nedidele dalimi bazinį šilumos poreikį tenkinančio biokuro vartojimas.

Geriausias pavyzdys Lietuvoje – tai šilumos vartotojų atleidimas nuo dalies PVM mokesčių, skatinant vartotojus daugiau vartoti energijos ir mažinant jų interesą investuoti į pastatų renovaciją ir efektyvesnį energijos vartojimą.

Trečia – tai vadinamosios pomokestinės subsidijos arba – išoriniai kaštai, neįtraukti į energijos kainą.

Pavyzdžiui, papildomi su vietine tarša susiję kaštai – 2,73 milijardo dolerių. Tai kaštai, susiję su gyventojų sveikatos pablogėjimu, trumpesne žmonių gyvenimo trukme, neigiama įtaka žemės ūkio derlingumui, greitesniam turto nusidėvėjimui, kuriuos sąlygoja kietųjų dalelių, azoto ir sieros oksidų bei kitų tradicinių teršalų išmetimai, deginant iškastinį kurą.

Jei Lietuvoje šių kaštų mes nelabai jaučiam, tai daugelyje pramoninių šalių vietinė tarša kasmet darosi vis aštresne problema. Pavyzdžiui, daugelis Kinijos didžiųjų miestų pastaraisiais metais dėl itin didelės taršos tapo nelabai tinkamais gyventi.

Kai kurie ekspertai nesutinka, kad šių kaštų neįtraukimas į energijos kainą turėtų būti vadinamas subsidijomis iškastiniam kurui. Bet kas gi tai daugiau, jei šie visuomenės patirti kaštai yra neįskaičiuoti į energijos gamintojo (teršėjo) kaštus? Kuo tai skiriasi nuo atleidimo nuo kitų kaštų – investicinių, eksploatacinių apmokėjimo visuomenės pinigais? Vienintelis skirtumas, matyt, čia – šių išorinių taršos kaštų tikslaus įvertinimo sudėtingumas, lyginant su tiesioginėmis subsidijomis.

Bet net aršiausi išorinių kaštų įtraukimo į energijos kainą priešininkai neteigia, kad išorinių kaštų nėra. Kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Skandinavijoje), šie išoriniai kaštai iš dalies yra įtraukiami į energijos gamintojų kaštus apmokestinus iškastinį kurą aukštais akcizo mokesčiais ir nustatant didelius taršos mokesčius.

Bet daugumos šalių atveju, tame tarpe ir Lietuvoje, taršos mokesčiai yra tik simboliški, o iškastinis kuras (pavyzdžiui, gamtinės dujos Lietuvoje) nėra apmokestinamas išvis.

Beje, tam tikrus išorinius taršos ir poveikio aplinkai kaštus sukelia ir atsinaujinanti energetika. Tačiau šie kaštai paprastai yra smarkiai mažesni, nei deginant iškastinį kurą. Bet kuriuo atveju – atsisakant subsidijų iškastinei energetikai, analogiškai reikėtų pasielgti ir su atsinaujinančia energetika.

654 milijardais doleriais per metus Tarptautinio valiutos fondo yra įvertinti transporto kamščių, nelaimingų atsitikimų keliuose bei kelių gadinimo kaštai, kuriuos sąlygoja naftos produktais varomas transportas. Šių kaštų sumažinimo neįmanoma pasiekti atsinaujinančios energetikos plėtros būdu, bet įmanoma – diegiant efektyvesnį viešąjį transportą, labiau skatinant dviračių naudojimą bei diegiant kitas naftos produktų transporte vartojimą mažinančius sprendimus. Tačiau visoms šioks priemonėms reikia valstybės finansavimo, kurio naftos produktų gamintojais ir vartotojai savo mokamais mokesčiais toli gražu nekompensuoja.

Ir galų gale – 1,27 milijardo dolerių – klimato kaitos kaštai, kuriuos patiria visuomenė, bet jų nesurenka iš dujų, naftos, anglies tiekėjų, nei iš energijos gamintojų, naudojančių iškastinius išteklius. Tarptautinio valiutos fondo ekspertai, vertindami klimato kaitos kaštus, naudojo kitos autoritetingos institucijos – JAV aplinkos apsaugos agentūros (EPA) klimato kaitos kaštų vertinimą – 42 JAV doleriai už toną į atmosferą išmesto CO2e.

Garsus pasaulio ekonomistas lordas Nicolas Sternas kritikuoja šį skaičių, nes, jo vertinimu, realūs klimato kaitos kaštai – valstybių sąnaudos klimato kaitos padariniams likviduoti, ekonomikos nuostoliai dėl klimato kaitos yra kur kas didesni.

Tarptautinis valiutos fondas įvertino ir pasekmes, kurios atsirastų, panaikinus visas aukščiau paminėtas subsidijas, išvengiant energijos kainų pardavinėjimo mažesne už realią visus kaštus apimančią savikainą kainą.

Klimato kaitos kaštus įvertinti yra labai sudėtinga, nes juos apmokame ne tik mes, dabartinė žmonijos karta, bet už jas mokės ir ateinančios kartos.

Bet kuriuo atveju – labai nedaug teršėjų pasaulyje šiuos kaštus bent iš dalies įtraukia į savo produkcijos kainą. Taigi, pasaulis jiems leidžia pardavinėti prekes, energiją pigiau, bet už tat vėliau mes patys ir mūsų vaikai bei anūkai tai apmoka ar apmokės kitu būdu – mažesnėmis pajamomis, didesniais mokesčiais.

Tarptautinis valiutos fondas įvertino ir pasekmes, kurios atsirastų, panaikinus visas aukščiau paminėtas subsidijas, išvengiant energijos kainų pardavinėjimo mažesne už realią visus kaštus apimančią savikainą kainą.

Tai ne tik atsinaujinančios energetikos, kuriai nebereikėtų jokių subsidijų spartesnė plėtra, tai Pasaulio CO2 emisijų sumažėjimas virš 20 proc., tai maždaug 50 proc. sumažėjęs mirtingumas dėl vietinės taršos, išsaugojant apie 1,6 milijono gyvybių per metus. Tai taip pat maždaug 2,9 milijardo dolerių padidintų valstybių biudžetų pajamas, daugiau nei surenkama iš įmonių pelno mokesčių.

Šios lėšos galėtų būti investuojamos į infrastruktūros ir gerbūvio pagerinimą, pramonės ir energetikos pertvarkymą. Tai iš esmės pakeistų pasaulio energetikos paveikslą, sumažintų įtampas šalyse, kur iškastinių išteklių gavyba smarkiai viršija visuomenės brandą.

Dauguma didžiųjų valstybių lyderių yra iškėlę tikslą atsisakyti subsidijų iškastinei energetikai. Tai oficialiai į savo tikslus yra įrašiusi Europos Komisija, tai dar 2009 metais yra pareiškęs JAV prezidentas Barackas Obama. Tai kodėl to iki šiol dar nėra padaryta?

Subsidijų iškastinei energetikai panaikinimas vienoje atskiroje valstybėje ar net regione – beveik neįmanomas. Atsiranda konkurencingumo iškraipymai.

Tai nėra taip paprasta. Visų pirma reikia žinoti, kad iškastinės energetikos pramonė daro viską, kad šį procesą sustabdytų. Žinoma tarptautinė organizacija „Oxfam International“, vykdanti veiklą 90 pasaulio valstybių, 2014 metų rudenį įvertino, kad vien JAV ir Europos Sąjungoje oficialiai veikiantys iškastinei energetikai atstovaujantys lobistai savo veiklai išleido apie 213 milijonų dolerių.

Veikia lobistai, atstovaujantys priešingiems interesams, tačiau – leisdami kur kas mažiau lėšų, dažniausiai – savanoriškais pagrindais, atstovaudami viešam interesui. Aišku, kad jie negali visavertiškai atsverti iškastineienergetikai atstovaujančių lobistų veiklos.

Antra, reikia suprasti, kad subsidijų iškastinei energetikai panaikinimas vienoje atskiroje valstybėje ar net regione – beveik neįmanomas. Atsiranda konkurencingumo iškraipymai, tarši pramonė keliasi į tuos regionus, kur tarša neapmokestinama, o valstybės teikia tiesiogines subsidijas iškastinio kuro energetikai.

Jei, pavyzdžiui, Lietuva visiškai panaikintų elektros gamybos iš dujų Lietuvos elektrinėje ir termofikacinėse elektrinėse subsidijavimą, padidėtų elektros importas ir importuojamos elektros kaina, sumažėtų energijos tiekimo patikimumas, o CO2 emisijos nesumažėtų – tiesiog persikeltų į gretimas valstybes. Todėl reikalingas tarptautinis susitarimas, o tarptautiniai susitarimai, kaip rodo praktika, pasiekiami sunkiai. Tokios šalys, kaip Rusija, gyvenanti beveik tik iš iškastinio kuro eksporto, tokiems susitarimams priešinsis visomis savo galiomis.

Ir trečia priežastis – politikų nenoras daryti bet kokius veiksmus, kurie didintų prekių ar energijos kainas šiandien. Tiek tiesioginės subsidijos, tiek tuo labiau – netiesioginės rinkėjams nėra jaučiamos, rinkėjas visų pirma mato kainas parduotuvėje ir sąskaitose už energiją.

Politikai nori būti populiariais ir siekia, kad tos kainos būtų kiek galima mažesnės šiandien, nes tikisi tokiu būdu būti populiarūs. Dar sudėtingiau yra, kai kalbame apie klimato kaitos kaštus, nes ten kalbama apie išlaidas, kurias patirs ateinančios kartos. O ateinančioms kartoms, dar negimusiems žmonėms, niekas neatstovauja. Politikai atstovauja dabartiniams rinkėjams.

Ateinančioms kartoms, dar negimusiems žmonėms, niekas neatstovauja. Politikai atstovauja dabartiniams rinkėjams.

Bet kuriuo atveju, daugelis pasaulio autoritetingų aplinkosauginių organizacijų labai pasveikino Tarptautinio valiutos fondo ataskaitą, kaip reikšmingą žingsnį pasaulio energetikos pertvarkymo kelyje.

Dažnai tenka ginčytis su žmonėmis, aiškinančiais, kad atsinaujinanti energetika ir subsidijos renovacijai tik iškraipo rinką.

Jie sako – tegu kas nori, tas pastatus renovuoja be jokių subsidijų, o saulės, vėjo ar biomasės elektrines stato be jokios valstybės paramos. Ilgai tenka aiškinti apie šių subsidijų pagalba sukuriamą pridėtinę vertę ekonomikoje ir iš šios pridėtinės vertės surenkamas papildomas biudžeto pajamas, didesnes, nei išleidžiama subsidijoms.

Dabar atsirado dar geresnis, paprastesnis argumentas. Jei jau naikinam subsidijas, tai naikinam visas. Ir tada tegu žmonės investuoja į tai, kas iš tikro rinkoje, veikiančioje be jokių iškraipymų, atsiperka.

Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Lietuvos žaliųjų partijos atstovas

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min