Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Martynas Nagevičius: Privatizuoti energetiką!

Šaltinis: 15min
2
Skaitysiu vėliau
A A

Martynas Nagevičius Šiandien akivaizdu – Lietuva nėra pribrendusi valstybinio kapitalo įmonių veiklai rinkose, kuriose yra konkurencija arba kuriose konkurencija gali ir turi būti. Tai visiškai objektyvus vertinimas, nesusijęs su mano liberaliu požiūriu, ir su tuo turėtų sutikti tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų pažiūrų politikai. Perskaitykite ir pabandykite rasti kontrargumentų. Aš tokių nerandu.

Aš nekalbu apie natūralias monopolijas. Tikrai šiuo metu nesiūlyčiau privatizuoti dujų, elektros, šilumos perdavimo ir tiekimo tinklų. Galėčiau net parašyti, kad, kol Lietuvoje natūralių monopolijų reguliavimas yra per silpnas, per mažai nepriklausomas ir linkęs pasiduoti politikų bei verslo spaudimui, privatizavimas būtų pavojingas.

Šiandien rašau apie tokias veiklas, kaip energijos gamyba, galios rezervo užtikrinimas, balansavimas, energijos tiekimas, prekyba kuru, sąskaitų apmokėjimo sistemos, remonto, konsultacinė veikla, nekilnojamo turto valdymas, energetinių paslaugų, investuojant į vartotojų efektyvesnį energijos vartojimą, teikimas.

Visa tai yra veiklos, kurias vykdo, pavyzdžiui, valstybinio kapitalo „Lietuvos energija“ ir jos dukterinės kompanijos. Ir visas šias veiklas iš tikro reikėtų privatizuoti, parduoti privačioms Lietuvos ir užsienio kompanijoms, kurios pasiūlytų geriausią kainą. Ir padaryti tai reikėtų kaip galima greičiau.

Šis pasiūlymas ne tam, kad biudžetas būtų papildytas pajamomis, nors tai irgi gerai.

Mano kairiųjų pažiūrų kolegos mėgsta pirštu parodyti į kitose valstybėse sėkmingai veikiančias tokias valstybinio kapitalo kompanijas, kaip „Eesti Energia“, „Statoil“, „Vattenfall“ ar „Fortum“. Jiems turiu vieną hipotetinį klausimą: ar sutiktumėte mokesčių mokėtojų lėšomis pirkti paslaugą iš privačios įmonės, pasiūliusios pusę procento mažesnę kainą, nei valstybinė įmonė, jei pralaimėjimas konkurse valstybinei kompanijai reikštų bankrotą? Ar nepradėtumėte kalbėti, kad tie pusė procento yra labai nedaug, lyginant su nuostoliais, kuriuos valstybė patirtų, bankrutavus valstybinei kompanijai?

Tai reikš apie 12 milijonų eurų papildomų sąnaudų elektros arba dujų vartotojams 2017 metais ir konkurentų sužlugdymą „išsivalant“ rinką ateičiai.

Mano patirtis sako, kad dauguma politikų Lietuvoje tokiu atveju visgi pasirinktų pirkimą iš valstybinės kompanijos, kad ir už pusę procento brangiau. Ir žiūrint trumpalaikėje perspektyvoje, sprendimas gali atrodyti teisingas. Tačiau, žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, tas pusė procento realiai virstų milžiniškais valstybės nuostoliais ateityje, nes tai būtų konkurencijos žlugimo pradžia.

Nusileidus dėl pusės procento, dominavimas plinta.

Lietuvoje valstybinio kapitalo įmonių dominavimas pažengęs jau kur kas toliau. Čia labai gerai padėtį iliustruoja situacija, kuri iškilo, vykdant elektros energijos galios rezervo užtikrinimo paslaugos pirkimo aukcioną. „Lietuvos energijos“ dukterinė kompanija sumanipuliavo savo išskirtine dominuojančia padėtimi rinkoje, siekiant, kad būtų išlaikyti abu seni Elektrėnų elektrinės blokai, o finansavimo už rezervą negautų privačios ir savivaldybėms priklausančios elektrinės. Net pasiūliusios mažesnę kainą už paslaugą nei minima įmonė.

Pirminiu vertinimu, tai reikš apie 12 milijonų eurų papildomų sąnaudų elektros arba dujų vartotojams 2017 metais ir konkurentų sužlugdymą „išsivalant“ rinką ateičiai. Nors vieno seno bloko eksploatacijos atsisakymas ne tik, kad nepasmerktų valstybės kapitalo įmonės bankrotui, bet tik labai nežymiai sumažintų jos metinį pelną.

Kita žingsnis – pamėginti teisiškai uždrausti konkurenciją ateityje. Šią savaitę pasirodžiusiame Energetikos ministerijos parengtame VIAP tvarkos aprašo projekte Vyriausybei siūloma nustatyti, kad strateginis elektros energijos gamybos rezervas gali būti perkamas tik iš įmonių, kuriose valstybinis kapitalas valdo daugiau nei 50% įmonės akcijų.

Labai panašiu A.Butkevičiaus Vyriausybės sprendimu be jokio konkurso prieš kelis metus tai pačiai „Lietuvos energijai“ buvo suteikta išskirtinė teisė statyti atliekų ir biokuro kogeneracines elektrines Vilniuje ir Kaune. Taip pat buvo bandoma panašią išskirtinę privilegiją be jokio konkurso suteikti vienai įmonei, kuri tik viena galėtų vykdyti Baltijos jūros dugno tyrimus vėjo energetikai jūroje plėtoti. Yra ir daugiau pavyzdžių.

Dar viena problema atsiranda, kai valstybinės kompanijos vykdo tiek valstybės reguliuojamą „nekonkurencinę“ veiklą, tiek nereguliuojamą veiklą konkurencinėje rinkoje. Atsiranda paskata nereguliuojamos konkurencinės veiklos kaštus „pakišti“ po reguliuojama veikla ir juos tenka apmokėti vartotojams, neturintiems kito pasirinkimo. Tai vadinama kryžminiu subsidijavimu. Iš principo valstybė, Kainų ir energetikos kontrolės komisija turėtų to neleisti, kontroliuoti tokius bandymus, tačiau mes vėl susiduriame su situacija, kad kai kuriems politikams pats faktas, kad valstybinė kompanija užsidirba didesnį pelną ir sumoka didesnius dividendus į biudžetą, kartu augindama savo kapitalą, atrodo visai neblogas.

Geriausias to pavyzdys – planuojama atliekų deginimo jėgainė Kaune, kuriai statyti nebuvo gauta ES parama, bet tai nesumažino „Lietuvos energijos“ ryžto investuoti. Atliekų deginimo jėgainės atveju įmonės investicinius kaštus turės dengti pajamos už parduotą elektrą, šilumą ir už sudegintas atliekas.

Elektra – konkurencinė rinka, atliekų deginimas – reguliuojama. Šilumos gamyba – dabar konkurencinė, bet sklinda gandai, kad, užtikrinant strateginius poreikius, „Lietuvos energijai“ čia gali būti suteikta išimtis. Gerokai padidinus pajamas iš reguliuojamos atliekų deginimo veiklos, privertus pasirinkimo neturinčius gyventojus už atliekas mokėti tiek, kiek reikia, galima labai sėkmingai konkuruoti ir elektros ir šilumos rinkoje, čia gali nereikėti net jokių išimčių.

Panaši situacija yra su sąskaitų apmokėjimo sistemomis, energetinių įrenginių remonto paslaugomis, suskystintų dujų perpylimo veikla ir kitomis „Lietuvos energijos“ grupės įmonių vykdomomis paslaugomis. Tačiau taip vėlgi išstumiami konkurentai iš tų rinkų, kuriose anksčiau vykdavo konkurencija, ir monopolis įsigali ir ten.

Konkurencija rinkose, kuriose pagal Energetikos įstatymą turėtų būti konkurencija, tiesiog išnyksta, nes niekas nesugeba pakonkuruoti su valstybės kapitalo įmone.

Galų gale mes susiduriame su situacija, kai konkurencija rinkose, kuriose pagal Energetikos įstatymą turėtų būti konkurencija, tiesiog išnyksta, nes niekas nesugeba pakonkuruoti su valstybės kapitalo įmone, gaunančia privilegijas iš valstybės arba galinčia vykdyti kryžminį subsidijavimą.

Ką reiškia konkurencijos išnykimas? Tai ne tik investicijų ar pigaus kapitalo pritraukimo į Lietuvą sumažėjimas, kur kas skaudžiau, kad į Lietuvą bus nebeįmanoma pritraukti išmanių, inovatyvių sprendimų. Viskas tada priklauso nuo to, kiek išmanūs yra vienos valstybinės kompanijos darbuotojai. O kai jie nebeturi konkurencinio spaudimo, jų motyvacija būti išmaniems mažėja. Galų gale kainos už paslaugas, elektrą Lietuvoje pasidaro aukštesnės, nei kitose valstybėse ir mūsų visa ekonomika tampa nekonkurencinga.

Ir visa tai prasideda nuo to pusės procento principo.

Labai įdomu yra palyginti, kaip panašias, kokios artimiausiu metu numatomos Lietuvoje, energetinio saugumo problemas, užtikrinant elektros energijos gamybos galių adekvatumą elektros suvartojimui, sprendžia Jungtinė Karalystė. Ji tai daro pasinaudojant rinkos instrumentais.

Kiekvienų metų pabaigoje Jungtinėje Karalystėje skelbiamas galių užtikrinimo aukcionas laikotarpiui, prasidedančiam po ketutių metų po aukciono ir besitęsiančiam iki 15 metų. Štai 2016 metų gruodį įvyko aukcionas galių užtikrinimui laikotarpiui nuo 2020 metų iki 2035 metų.

Pasiūlymus teikia tiek veikiantys elektros energijos gamintojai, kurie galėtų vykdyti šią paslaugą ir ateityje, tiek investuotojai, pasiruošę per ateinančius 4 metus investuoti į naujus pajėgumus.

Jungtinės Karalystės elektros sistemos operatorius nustato galių poreikį ateityje ir maksimalią kainą už galią – 75 svarus/kW/metus. Aukcione dalyvauja dalyviai, visi kartu bendrai paėmus galintys užtikrinti gerokai didesnę patikimą elektros galią. Tada prasideda aukcionas, kaina yra mažinama po 5 svarus/kW/metus, po kiekvieno mažinimo paliekant galimybę siūlantiems išlaikyti ar pastatyti naujas elektrines, atsiimti pasiūlymą teikti šias juos įpareigojančias paslaugas.

Po kiekvieno rato aukciono dalyvių skaičius mažėja, kol galų gale aukcione dalyvaujančių dalyvių siūloma bendra galia sutampa su elektros sistemos operatoriaus nustatytu galios poreikiu ateityje. Pasiūla susilygina su paklausa ir tame taške nusistovi kaina, kuri bus mokama elektrinių operatoriams už išlaikomą ar naujai įrengiamą galią ateityje. 2016 metų aukcione ji nusistovėjo ties 22,5 svaro/kW/metus lygiu. Tai daugiau nei dvigubai mažiau nei mes už galią mokėsime „Lietuvos energijos gamybai“ 2017 metais.

Mes Lietuvoje einame visiškai priešinga kryptimi, visais būdais mažindami bet kokią konkurencijos energetikoje galimybę. Ir tampame nekonkurencingi patys.

Tarp aukciono laimėtojų yra ne tik esamos senos elektrinės, bet ir naujos modernios dujomis kūrenamos elektrinės ir netgi elektros akumuliavimo paslaugą numatantys teikti planuojamų įrenginių operatoriai, tai yra – į rinką ateina visiškai naujos kartos technologijos.

Aš abejoju, ar pačią konkurencijos prasmę neigtų net ir mano kairiausių pažiūrų draugai.

Tačiau mes Lietuvoje einame visiškai priešinga kryptimi, visais būdais mažindami bet kokią konkurencijos energetikoje galimybę. Ir tampame nekonkurencingi patys.

Tol, kol mūsų politikai yra pasiruošę tik iš valstybinio kapitalo įmonių žerti dividendus į valstybės biudžetą, bet nepasiruošę leisti tai valstybinei kompanijai bankrutuoti, pralaimėjus konkurencinėje kovoje (o tai yra natūralus procesas, kuris anksčiau ar vėliau gali atsitikti), tol mes negalime sau leisti valstybinių kompanijų veiklos konkurencinėse rinkose ar rinkose, kuriose galėtų ir turėtų vykti konkurencija.

Ir tada geriau veiklą konkurencinėse srityse parduoti dar iki tol, kol tos valstybinės įmonės nepateko į finansinę bėdą. Taip gautume tiesiog daugiau pinigų į biudžetą.

Martynas Nagevičius yra Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas, Liberalų sąjūdžio narys

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min