Didžioji dalis partijų mėgsta kalbėti apie vertybes. Rinkimų kampanijų metu jos tampa kone svarbiausiu argumentu, parodančiu kuo viena politinė jėga skiriasi nuo kitos. Tačiau vos prasidėjus koalicijų deryboms tos pačios aukštintos vertybės dažnai virsta derybiniu objektu, o jų vietą užima politinė matematika. Tuomet ir prasideda paradoksai – Vyriausybės programose atsiranda pažadai kovoti su reiškiniais, kuriuos į valdžią atsineša pačios valdančiosios daugumos nariai.
Antisemitizmo ir kovos su homofobija viražai
Akivaizdu, kad tai jau tampa savotišku socialdemokratų vadovaujamų vyriausybių prakeiksmu. Antra Vyriausybė žada kovoti ne tik su visuomenėje egzistuojančiomis problemomis, bet ir su savo pačių politinių pasirinkimų pasekmėmis ir vidinėmis problemomis.
Ryškiausias to pavyzdys buvo XX-osios Vyriausybės programa. Joje įrašytas aiškus įsipareigojimas kovoti su antisemitizmu. Toks punktas neatsirado iš niekur. Jis buvo tiesioginė reakcija į tuo metu vyravusią politinę situaciją – Remigijaus Žemaitaičio viešus antisemitinius pasisakymus, visuomenėje kilusį rezonansą ir teisminius procesus. Socialdemokratai, apsisprendę sudaryti valdančiąją koaliciją su „Nemuno aušra“, suprato, kad visuomenė ir užsienio partneriai tikėsis aiškaus atsakymo į klausimą, kaip tokia partnerystė dera su deklaruojamomis socialdemokratinėmis vertybėmis. Svarbus buvo ir Lietuvos įvaizdis pasaulyje.
Taigi, pažadas kovoti su antisemitizmu atrodė logiškas. Tai buvo bandymas parodyti, kad nepaisant koalicijos sudėties valstybės kryptis nesikeičia, neapykantos kurstymas ir toliau bus vertinamas rimtai.
Vis dėlto pati situacija buvo paradoksali. Vyriausybė įsipareigojo kovoti su problema, kurią iš esmės sukūrė vienas iš jos pačios partnerių. Kitaip tariant, pirmiausia buvo priimtas sprendimas sudaryti koaliciją, o tik po to ieškoma būdų, kaip sumažinti tokio sprendimo reputacinę žalą.
Panašų modelį buvo galima stebėti ir žmogaus teisių srityje. Nors Vyriausybės programoje nebuvo aiškiai įtvirtintas įsipareigojimas dėl partnerystės instituto, socialdemokratai suprato, kad dalis visuomenės tikėsis bent simbolinių ženklų, jog progresyvi darbotvarkė nėra pamiršta. Tuo metu koalicijoje buvo ne tik Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kurios lyderis ne kartą viešai pasisakė prieš LGBTQ+ bendruomenės teises, bet ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija, kuri garsėja veiksmais nukreiptais prieš LGBTQ+.
Teisingumo ministerija pradėjo skųsti teismų sprendimus, kuriais buvo nurodoma registruoti partnerystes.
Tokioje situacijoje buvo žengtas simbolinis, bet reikšmingas žingsnis – pirmą kartą Lietuvos istorijoje premjerė Inga Ruginienė Vyriausybėje susitiko su LGBTQ+ organizacijų atstovais. Tai buvo aiški žinia, kad bent daliai valdančiosios daugumos žmogaus teisės nėra tuščias politinis šūkis.
Problema ta, kad simboliai negali atstoti politinių sprendimų. Netrukus paaiškėjo, kad net ir viešai kalbant apie pagarbą žmogaus teisėms – apčiuopiamų pokyčių nebus. Nepaisant pažadų, jog partnerystės registravimo klausimas judės į priekį net ir esant konservatyvių pažiūrų koalicijos partneriams, procesas faktiškai sustojo. Dar daugiau – Teisingumo ministerija pradėjo skųsti teismų sprendimus, kuriais buvo nurodoma registruoti partnerystes. Teismai tokius skundus vieną po kito atmetinėja, tačiau pats faktas, kad valstybė pasirinko bylinėtis su savo piliečiais dėl jų teisių, tapo iškalbingesnis už bet kokias deklaracijas.
Tai puikiai iliustruoja problemą, kuri Lietuvoje kartojasi jau daugelį metų. Valdžia viena ranka siunčia signalus apie pagarbą žmogaus teisėms, o kita ranka daro viską, kad realūs pokyčiai būtų atidėti kuo ilgesniam laikui.
Išblukusios raudonos linijos
Panašu, kad toks modelis persikelia ir į XXI-ąją Vyriausybę. Didėjant ministrų, garsėjančių konservatyviomis pažiūromis žmogaus teisių klausimais, skaičiui, Vyriausybės programoje jau aiškiai įvardijamas siekis kovoti su homofobija. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba sveikintinai. Tačiau pažvelgus giliau kyla tas pats klausimas, kuris kilo ir kalbant apie antisemitizmą – ar Vyriausybė ketina kovoti su visuomenėje egzistuojančia problema, ar pirmiausia su savo pačios viduje esančiais prieštaravimais?
Susidaro įspūdis, kad žmogaus teisių politika tampa ne nuoseklia valstybės kryptimi, o priemone švelninti situaciją, kurią sukuria pačių partijų priimti koaliciniai sprendimai. Dar svarbesnis klausimas – kodėl apskritai žmogaus teisės Lietuvoje vis dar lieka didžiųjų partijų vidinių kovų objektu?
Jeigu partija save vadina socialdemokratine, konservatyvia ar liberalia, rinkėjas turi teisę tikėtis tam tikro vertybinio nuoseklumo. Tačiau realybėje partijų ideologinės ribos tampa vis labiau išblukę. Politinė priklausomybė nebėra rodiklis, leidžiantis suprasti, kokias vertybes konkretus politikas gins priimdamas sprendimus.
Tam yra labai paprastas paaiškinimas. Lietuvos politinės partijos beveik neinvestuoja į savo narių politinį ugdymą. Ideologija dažnai apsiriboja rinkimų programomis, kurios po rinkimų padedamos į stalčių. Nėra sistemingo darbo aiškinant, kuo socialdemokratinės, konservatyvios ar liberalios idėjos skiriasi praktikoje. Nėra diskusijų apie žmogaus teises kaip neatsiejamą demokratinės valstybės dalį. Todėl nenuostabu, kad partijose greta vieni kitų puikiai jaučiasi žmonės, kurių įsitikinimai vieni kitiems iš esmės prieštarauja.
Dar daugiau – vis labiau devalvuojant pasitikėjimą politinėmis partijomis, vis mažiau žmonių nori joje veikti. Partijos neretai priima į savo gretas visiškai nepažįstamus ar kiek aktyvesnius žmones ne todėl, kad pastarųjų vertybės sutampa – o dėl to, kad būtina turėti veikiančius, o ne tik popierinius narius.
Tokiose organizacijose svarbiausiu politinės karjeros kriterijumi tampa ne vertybinis nuoseklumas, o lojalumas. Gebėjimas laiku palaikyti įtakingesnius partijos kolegas, prisitaikyti prie besikeičiančių politinių vėjų, nesudaryti problemų vadovybei dažnai yra vertinamas labiau nei aiški politinė laikysena. Todėl nestebina, kad kraštutinių nacionalistinių pažiūrų politikai, pavyzdžiui, naujasis vidaus reikalų ministras Martynas Katelynas, gali pelnyti pagarbą ir įtaką partijose, kurios teoriškai turėtų atstovauti visai kitoms politinėms idėjoms.
Klaidų medžioklė
Ilgainiui ideologija tampa tik etikete be turinio. Rinkėjams darosi vis sunkiau suprasti, kuo vertybiškai skiriasi kairė nuo dešinės, socialdemokratai nuo konservatorių, ar kuo viena didžioji partija žmogaus teisių klausimais apskritai skiriasi nuo kitos. Kai deklaruojamos vertybės nuolat aukojamos dėl politinio patogumo, skirtumai išnyksta.
Tai pavojinga ne tik žmogaus teisių politikai. Tai pavojinga pačiai demokratijai. Nes kai rinkėjai nebegali atskirti partijų pagal jų vertybes, politinė konkurencija persikelia į kitą lygmenį – nebe idėjų, o klaidų medžioklę. Pagrindiniu tikslu tampa ne valstybės problemų sprendimas, o oponentų kompromitavimas, bandymas išprovokuoti nesėkmes ar pasinaudoti kiekvienu politiniu paslydimu.
Tokioje aplinkoje valstybės prioritetai neišvengiamai pasitraukia į antrą planą. Politinė energija eikvojama vidinėms kovoms, o ne ilgalaikiams sprendimams. Žmogaus teisės tampa derybų objektu, o ne demokratinės valstybės pamatu.
Todėl didžiausias socialdemokratų vadovaujamų Vyriausybių prakeiksmas nėra nei sudėtingos koalicijos, nei skirtingos partnerių nuomonės. Tikroji problema ta, jog vis nauja vyriausybė yra priversta kovoti su problemomis, kurias sukuria patys jos nariai.
Kol žmogaus teisės bus laikomos ne savaime suprantama demokratijos dalimi, o politinių kompromisų valiuta, ši kova nesibaigs. Ir kiekvieną kartą jos didžiausiais pralaimėtojais taps ne politikai, o visi Lietuvos žmonės.
