Tačiau reikia pasakyti aiškiai – ginčas dėl partnerystės registravimo įteisinimo nėra nuomonių skirtumas. Kai teismas priima sprendimą, o institucija atsisako jį vykdyti, problema nėra ideologinė. Problema yra teisinė. Ir kuo ilgiau politikai bando šį faktą maskuoti politiniais lozungais, tuo daugiau žalos padaroma pačiai valstybei.
Ginčas dėl partnerystės registravimo – ideologinis ar teisinis?
Ypač pavojinga tai, kad kuriama nauja ir visiškai fiktyvi logika: neva partnerystės klausimas yra „ideologinis“, todėl teismų sprendimai šioje srityje gali būti vertinami kaip rekomendacijos, o ne privalomi nurodymai. Dar daugiau – imamasi teigti, kad teismai peržengė įgaliojimus – neva politikai žino geriausiai, ką ir kaip teismai turi spręsti. Čia būtina prisiminti istorijos pamokas. Istorija ne kartą parodė, kad teisinės sistemos menkinimas ir politinis kišimasis į teismų nepriklausomumą gali turėti skaudžių pasekmių valstybei ir visuomenei.
Teisinėje valstybėje nėra tokios kategorijos kaip „man nepatinkantis teismo sprendimas“. Yra tik teismo sprendimai, kuriuos privalu vykdyti. Jei tai nedaroma – tai rodo, kad valstybėje demokratija neveikia ir pereinama prie kitų valdymo formų – pavyzdžiui, autokratijos.
Konstitucinis Teismas jau yra pasisakęs dėl žmogaus teisių apsaugos ir šeimos sampratos klausimų. Bendrosios kompetencijos teismai jau yra priėmę sprendimus, kurie nurodo registruoti partnerystę. Todėl šiandien matomi politikų bandymai kalbėti apie „diskusiją“, „vertybinį nesutarimą“ ar „negalėjimą vykdyti teismų sprendimų“ tėra dūmų uždanga, skirta pridengti neveikimą.
Sprendimą dėl „w“, „q“ ir „x“ prisiminus
Dar daugiau – matome akivaizdų dvigubų standartų taikymą. Kai 2023 metais Konstitucinis Teismas paskelbė, kad vardų ir pavardžių rašymas dokumentuose naudojant raides „w“, „q“ ir „x“ neprieštarauja Konstitucijai, šis sprendimas buvo priimtas kaip galutinis ir privalomas. Tuo metu Lenkų rinkimų akcijos politikai nesuskubo pranešti, kad valstybės institucijos galėtų minėto sprendimo nevykdyti vien todėl, kad kažkam jis nepatinka. Nereikėjo ir pasedoreferendumų organizuoti – nes jei toks būtų surengtas, dauguma žmonių nepritartų minėtų raidžių naudojimui asmens dokumentuose. Kaip tokiu atveju būtų su tuo noru atsiklausti tautos?
Ir štai čia kyla natūralus klausimas. Jei Konstitucinio Teismo autoritetas yra pakankamas priimti sprendimus vienoje byloje, kodėl jis staiga tampa abejotinas kitoje? Jei teismo sprendimai privalomi tada, kai jų išvada sutampa su politiniais interesais, bet tampa „ideologiniais“ tada, kai nesutampa, problema jau nebe teismuose.
Problema yra požiūryje į teisę, moralinėje degradacijoje ir trumpalaikių interesų vaikymesi paminant valstybės interesus. Atrodo, kad „valstiečių“ lyderis Aurelijus Veryga vadovaujasi nuostata, kad po manęs, nors ir tvanas. Vieną kartą sukūrus precedentą, kai Teisingumo ministerija, vietoj to, kad gintų teismus, juos niekina – atveriama Pandoros skrynia. Dabar elgtis taip gali visi ir eiti dar toliau.
Šiandien bandoma įteisinti labai pavojingą politinio veikimo modelį: teisė galioja tol, kol patvirtina mano įsitikinimus. O kai jų nepatvirtina, galima apsimesti, kad vyksta diskusija.
Politikams metas prisiminti savo pareigas teisinėje valstybėje
Politikų pareiga demokratinėje valstybėje nėra spręsti, kurie teismų sprendimai jiems patinka. Neegzistuoja tokia teisė, kuri leistų ignoruoti galutinį teismų sprendimą vien todėl, kad jis neatitinka asmeninių ar partinių įsitikinimų. Būtent todėl šiandien svarbiausias klausimas nėra partnerystė.
Svarbiausias klausimas yra tai, ar Lietuva lieka valstybe, kurioje galioja teisė, ar visgi valstybe, kurioje teismo sprendimo privalomumas priklauso nuo to, kas tą rytą atrodo politiškai patogu. Jei pasirenkamas antrasis kelias, pralaimi ne viena visuomenės grupė. Pralaimi pati teisinės valstybės idėja ir kiekvienas iš mūsų. Niekas nebegali būti tikras, ar jo klausimas netaps nepatogus politinei partijai ir valdančiai daugumai. Tokioje sistemoje nebebus galima tikėtis teisingumą rasti teismuose – nes niekas jų sprendimų nebevertins rimtai.
Būtent todėl, kai kalbame apie Ritos Tamašunienės darbą Teisingumo ministerijoje – jis nėra susijęs su jos vertybėmis ar ideologija. Ji gali puikiai atstovėti savo įsitikinimus, bet kai dėl jų atsisakoma vykdyti teismų sprendimus – tai jau nėra ideologijos grynumo ar jos reprezentacijos klausimas. Ministrės veiksmai vertintini vienareikšmiškai – ji pamina demokratinės valstybės sąrangos pagrindus ir pasitarnauja Lietuvą griauti siekiančioms jėgoms. Šiandien ji savo asmeniu rodo, kad teisinė sistema turi paklusti ideologijai. Klausimas – ar kitos partijos leis tai tęsti ir liks aklos procesams, kurie vėliau gali tapti negrįžtami.
