Martynas Norbutas. Viešas registras išgelbės vaikus nuo pedofilijos: jūs juokaujate?

Turime nepasiduoti tuščiam politikavimui ir neapsimesti, kad sukūrėme nusikaltimus užkardančią priemonę vien todėl, kad įsteigėme viešą sąrašą. Teisingumo ministrės mintis, kad registras pats savaime veiks kaip prevencinė priemonė, nes nusikaltimą padaręs žmogus nenorės jame atsidurti, atrodo daugiau nei keista.

Žmogui, kuris ryžtasi seksualiniam nusikaltimui prieš vaiką, jau gresia viena griežčiausių sankcijų – laisvės atėmimas. Ši grėsmė nesustabdo nuo nusikaltimo padarymo. Tad kodėl turėtume manyti, kad dar vienas įrašas kitame sąraše bus ta riba, kurios nusikaltėlis bijos labiau nei įkalinimo?

Mokymai – tik pirmas žingsnis

Kaip pastebėti kylančias rizikas iki nusikaltimo? Kaip sukurti aplinką, kurioje vaikui būtų saugu prabilti? Kaip išmokti tikėti vaiku? Tai tik keli klausimai, į kuriuos būtina rasti atsakymus.

Džiugu, kad Vyriausybė kalba apie mokymus, tačiau jie neturėtų apsiriboti vien mokyklomis ir Bažnyčios bendruomenėmis. Atpažinti seksualinį smurtą prieš vaikus, tinkamai reaguoti ir vykdyti pareigą pranešti turi būti mokomi visi norintys, o privalomai – tie, kurie dėl savo darbo ar veiklos tiesiogiai susiduria su vaikais.

Ypač svarbu kalbėti apie tai, kas vyks už institucijų sienų. Dažnu atveju seksualinio išnaudojimo istorijose pati tikinčiųjų bendruomenė gali prisidėti prie tylos kultūros – abejoti aukos žodžiais, kaltinti ją, ginti autoritetą ar pirmiausia rūpintis institucijos reputacija. Būtent čia registras nieko neišsprendžia. Net mokymai nepadės, jei nepasikeis požiūris.

Jeigu vaikas bijo prabilti, jeigu suaugusieji juo netiki, jeigu bendruomenė gina įtariamą nusikaltėlį, o ne galimą auką – viskas, kas šiandien siūloma, ves į aklavietę. Todėl reikia pagaliau atsakyti į daug nepatogesnį klausimą: kodėl vaikų seksualinis išnaudojimas Bažnyčioje apskritai galėjo tęstis? Tam neužtenka ministerijų posėdžių, mokymų ar naujo registro. Reikia nepriklausomo tyrimo.

Bažnyčiai atsisakant – turi veikli valstybė

Būtina sudaryti nepriklausomą komisiją, kuri ištirtų dabartinius ir praeities vaikų seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje atvejus, institucinius mechanizmus, galimą nusikaltimų slėpimą, atsakomybės perkėlimą aukoms ir tai, kaip buvo elgiamasi su pranešusiaisiais. Tokia komisija turėtų nagrinėti ne vien konkrečius nusikaltimus, bet ir pačią sistemą, kuri sudarė sąlygas jiems vykti ar būti slepiamiems.

Jeigu pati Bažnyčia yra pasirengusi tokiam nepriklausomam tyrimui – puiku. Tačiau jeigu ji nenori jo inicijuoti pati, valstybė neturėtų nuleisti rankų. Ji turi sukurti savąją komisiją ir įstatymiškai suteikti visus tyrimui reikalingus įgaliojimus. Tokia komisija turėtų gauti teisę susipažinti su tyrimui reikalingais Bažnyčios vidaus dokumentais, jų pareikalauti ir gauti atsakymus iš atsakingų asmenų. Jeigu dokumentai būtų slepiami ar atsisakoma juos pateikti, turi būti numatytos griežtos sankcijos.

Tai nėra kova su tikėjimu ar Bažnyčia. Tai yra valstybės pareiga apsaugoti vaikus. Negalime kalbėti apie institucijų autonomiją tada, kai kalbama apie galimus nusikaltimus prieš vaikus ir galimą jų slėpimą. Religijos laisvė negali reikšti teisės institucijai pačiai spręsti, kokia informacija apie vaikų išnaudojimą gali būti prieinama valstybei ir teisėsaugai, o kas turi būti nuslėpta.

Bažnyčia dar turi galimybę pati imtis veiksmų. Raginimą tai padaryti galima išreikšti pasirašius peticiją dėl „Nepriklausomos Komisijos Sudarymo Seksualiniams Nusikaltimams Tirti“. Jeigu norime tikros prevencijos, turime investuoti į gebėjimą atpažinti nusikaltimo požymius, pranešti apie juos, apsaugoti prabilusį žmogų ir užtikrinti, kad nė vienas autoritetas nebūtų aukščiau įstatymo. Būtent tokias rekomendacijas, identifikavusi spragas Lietuvoje, ir turėtų pasiūlyti nepriklausoma komisija.

Priemonės, kurios veikia

Sprendimų, kaip galėtų būti sprendžiama ši problema, gausu. Priešingai nei registras, kurio įrašus radę konkretaus vaiko tėvo bendraamžiai ar mokyklos draugai gali paversti to vaiko gyvenimą nepakeliamu, jau dabar yra efektyvesnių priemonių.

Pirmiausia Lietuvoje turėtų veikti viena aiški, nepriklausoma pranešimo sistema, į kurią vaikas, jo artimieji ar bet kuris suaugęs žmogus galėtų kreiptis nebijodamas, kad informacija pirmiausia pateks į pačią instituciją, kuriai gali būti naudinga ją nuslėpti. Pranešus apie galimą nusikaltimą, vertinimą ir tyrimą turėtų perimti valstybės institucijos, o ne konkreti religinė bendruomenė. Turi būti užtikrinta, kad tyrimo metu auka bus apsaugota.

Antra, būtina stiprinti ne tik įtariamų nusikaltėlių kontrolę, bet ir institucijų atsakomybę už tai, ką jos daro gavusios informaciją apie galimą nusikaltimą. Tarptautinė praktika rodo, kad didelė problema yra ne vien pats nusikaltėlis, bet ir organizacinė kultūra, leidžianti įtariamą asmenį perkelti kitur, nutildyti auką ar išvengti viešumo. Tai reikalauja labai paprasto principo – įtariant ar nustačius nusikaltimą, kartu turi būti atliekamas ikiteisminis tyrimas, ar institucija nedangstė šios veiklos.

Taip pat būtina tikrinti, kaip konkrečios įstaigos ir bendruomenės laikosi vaikų apsaugos standartų, bei taikyti sankcijas. Jei to nedaroma, kodėl tai įstaigai apskritai turėtų būti leidžiama vykdyti veiklas su vaikais? Svarbu suvokti, kad tikra prevencija prasideda ne nuo klausimo, kas jau yra nusikaltęs, o nuo klausimo, kas šiandien daroma tam, kad nusikaltimas apskritai neįvyktų.