Eiliniam, paprastam Lietuvos gyventojui, neįsigilinusiam į visas finansines, ekonomines ir teisines (o neretai ir lobistines) vingrybes iš tiesų nelengva susigaudyti, kas ir kaip iš tiesų yra, o dažnas dar nevengia padūsauti – kad ir ką ta valdžia keistų, žmogui nuo to geriau nebus.
Tokias žmonių mintis ir nuojautas gali dar sustiprinti kartkartėmis pasirodantys padriki ir nenuoseklūs vieno ar kito atseit labai į vadinamąjį socialinį modelį įsigilinusio politiko pasisakymai. Ir tai nėra keista – juk negali žmogus visko išmanyti.
Keisčiau, kai socialinio modelio svarstymams „diriguojančio“ Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto vadovė pareiškia, kad socialinį kodeksą reikia priiminėti kuo greičiau, pernelyg priekabiai į visą šį darbą nežiūrint, esą Lietuvos piliečiams reikia greitesnio Seimo narių darbo.
Neturime kito pasirinkimo kaip tik „pretenzingai atlikti redaktoriaus vaidmenį“ svarstant ir priimant įstatymą, galintį tapti vienu reikšmingiausių šios kadencijos valdžios darbų.
Leiskite man nesutikti, nes esu tikras, kad Lietuvos žmonėms reikia, ne to mūsų nematomo darbo, o gero rezultato. O rezultatas turi būti toks, kad nenukentėtų dirbantys žmonės, kad nebūtų sumažintos šeimos pajamos ir pablogintos darbo sąlygos, atimtas dirbančiųjų saugumas.
Taip, neneigsiu, aš esu tas Seimo narys, kuris bene atidžiausiai gilinasi į socialinio modelio svarstymą, teikia daugiausiai pastabų ir pasiūlymų, diskutuoja ir ieško geriausio varianto.
Bet ar gali būti kitaip, kai kalbame apie projektą, kuris palies kiekvieną? Naujasis Darbo kodeksas, kuris yra socialinio modelio dalis, turės įtakos dirbantiems žmonėms – daugiau kaip milijonui – tačiau pats socialinis modelis palies visus, net dar negimusius, ar emigravusius.
Todėl pykite, nepykite, neketinu pro pirštus žiūrėti į vieno kertinių valstybės socialinius reikalus reglamentuosiančio įstatymo priėmimą ir abejingai spaudyti balsavimo mygtukus iš inercijos ar pagal kieno nors pageidavimus ar kaprizus.
Esu atsakingas pirmiausiai prieš visus žmones, pagaliau prieš save patį, kad būtų priimtas toks socialinis modelis, kuris nenuskriaus ir taip, švelniai tariant, ne pačiomis geriausiomis sąlygomis gyvenančių mūsų piliečių – esame treti nuo galo Europoje pagal gaunamų atlyginimų ir socialinių išmokų dydžius.
Nesiginčysiu, kad dabartinis Darbo kodeksas galėtų būti adaptuotas pagal šiandienines aktualijas, kaip ir visas vadinamasis socialinis modelis, kuris yra trijų tarpusavyje tampriai susijusių elementų – investicijų, lankstumo ir darbo apmokėjimo bei socialinės gerovės – visuma. Socialinio modelio svarstymas ir jo priėmimas neišvengiamai kelia įtampas dėl galimo saugumo darbo vietoje sumažėjimo, tačiau Darbo partija jau seniai iškėlusi tikslą „saugumas už lankstumą“, kurio esmė - siekiant reikiamo darbo santykių lankstumo, turi būti atitinkamai užtikrinamos ir dirbančiųjų socialinės garantijos.
Jeigu dirbdami savo darbą mes, Seimo nariai, nebūtumėme atidūs ir nesigilintumėme į įstatymų projektus bei situaciją, kokioje šiandien visi gyvename, pro akis būtų praleistos ir galimybė padidinti pensijas, jas kompensuoti greičiau, negu buvo planuota, pagaliau nebūtų net menkiausios galimybės greičiau atstatyti konservatorių sumažintų karių ir pareigūnų pensijų.
Sprendžiant vadinamojo socialinio modelio klausimus neišvengiamai susiduria daug skirtingų interesų ir nuomonių – vieni gina darbdavių interesus, kiti, dirbančiųjų, dar kiti – valstybės, o kažkas - tiesiog paprasto žmogaus.
Todėl ginčai, diskusijos ir nesutarimai čia neišvengiami ir netgi reikalingi. Juk ne veltui sakoma, kad diskusijose gimsta tiesa. Tikiuosi, kad taip atsitiks ir šįkart. Todėl neturime kito pasirinkimo kaip tik „pretenzingai atlikti redaktoriaus vaidmenį“ svarstant ir priimant įstatymą, galintį tapti vienu reikšmingiausių šios kadencijos valdžios darbų.
Mečislovas Zasčiurinskas, Seimo Darbo partijos frakcijos narys, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys
