Kai visur trumpa, visur ir trūksta. Šalį ištikus krizei, naktimis Seime priimti įstatymai dabar yra taisomi, o visuomenės grupės, kurios buvo labiausiai įsiaudrinusios po kai kurių mokesčių sistemos pertvarkymų, raminamos.
Bet „melskime Dievą, kurio nėra, kad Kubiliaus Vyriausybė ištvertų“.
Taip pasakė filosofas A.Šliogeris.
Dėl Dievo buvimo nesiginčysime, bet dėl šios Vyriausybės išlikimo – dėmesio verta pastaba.
Gal A.Kubilius ir ne pats geriausias Lietuvos premjeras, o valdančioji koalicija – ne pati skaidriausia (kokia skelbėsi) ir ne darniausiai dirbanti (kaip tikėjosi ir skelbė po rinkimų).
Bet vis dėlto Vyriausybė dirba, o premjeras sudaro įvaizdį, kad kontroliuoja padėtį (bent kol kas).
Nes kai šalį siaubia krizė ir visi ekonominiai rodikliai krenta geometrine progresija žemyn, prie nelaimių rinkinio trūktų tik politinės krizės. Tai paskandino kaimyninę Latviją – itin dažna Vyriausybių kaita ir premjerams keičiant vienas kitą – atsakomybės „išplovimas“.
Šia prasme rizikingiausi – rinkimų metai.
Nors atrodo, kad Dalia Grybauskaitė – aiški prezidento rinkimų favoritė, rinkimų kampanija nebus lengva visai koalicijai. Kalbos, kad Arūnas Valinskas gali ir pašantažuoti koaliciją, nėra visiškai be pagrindo.
Ilgai laikęsis tylos įžadų niekaip neužsiminti apie galimą jo užnugarį, šią savaitę A.Valinskas neišlaikė – prakalbo apie platesnę valdančiąją daugumą. Kam stabiliai dirbančiai koalicijai nauji partneriai? Kam dar su kažkuo postais dalintis?
Paaiškinimas yra. Panašu, kad vaidinimas baigėsi – A.Valinskui nebeturint vilties užimti Prezidentūrą, užnugariui reikia kitų įtakos kanalų. Kas tas užnugaris, irgi tuoj sužinosime.
