Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mindaugas Sabutis: Sekmadienio homilija. Kas ir kur mus gano?

Šaltinis: 15min
0
A A

Aš – Gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. (Jn 10,11). „Aš laisvas“, sako šiandien daugelis. „Koks „ganytojas“ man reikalingas?“ Tik krikščionys gali giliausiai įvertinti tai, ką ištarė Jėzus. Ne tik įvertinti, bet ir priimti. Daugelį šimtmečių iki pradėta vaizduoti kryžių, vienas įprastų krikščionių simbolių buvo jaunas piemenėlis su avele ant pečių. Mums, lietuviams, verbališkai labai artimas – poimen – piemuo.

Kas ir kur mus gano? Ir kodėl? Atrodo, kad mes patys esame likimo kalviai. Mes patys sprendžiame, kokį gyvenimo būdą, kokią profesiją pasirinkti. Patys dėliojame gyvenimo prioritetus. Tačiau ar visame tame esame laisvi? Ar mes patys nusprendėme, kurioje šalyje ir kokioje šeimoje gimti? Ar patys nusprendėme, kokioje santvarkoje užaugti ir subręsti? Būdami atviri mes galime tik teigti, kad tai,  ką turime, daugeliu atvejų yra neišvengiama duotybė.

Duotybė yra ir mūsų santykis su Kūrėju. Ir toji duotybė pasireiškia tuo, kad esame nuodėmingi ir mirtingi. Tai nėra Dievo noras, bet iš mūsų protėvių paveldėta tikrovė. Keldami savas mintis Dievop, neišvengiamai susiduriame su laikinumu ir amžinybės temomis. Ir vėlgi, būdami atviri patys sau, pripažinsime, jog tiek laikinumas, tiek amžinybė yra, ko gero, svarbiausios mūsų gyvenimo temos.

Stebėdami metų laikus, matydami vaiko akis, žavėdamiesi mylimosios (ojo) grožiu, sąmoningai ar nesąmoningai prisiliečiame prie laikinumo ir amžinybės temos. Juk tai, prie ko susižavėję stabtelime ar susimąstę, yra laikina, ir tame laikinume bri trapume mėginame sulaikyti grožį, džiaugsmą, susižavėjimo akimirkas ir pajautimus.

Kad ir kur būtume, kad ir ką darytume, laikinas grožis ir žavesys krikščioniui primena apie amžinybę, kuri yra Dievo širdis, atvira kiekvienam žmogui. Kelias į Dievo širdį mums yra nutiestas per Sūnų, kuris yra gerasis Ganytojas, mūsų kaltes, netobulumą, pyktį, mirtį sunaikinęs savąja mirtimi ant kryžiaus. Jame mūsų gyvenimo trapumas, laikinybė tampa tobula amžinybe, kurios nei laikas, nei kokia žemiška ar dvasinė jėga negali iš mūsų atimti. Kristus – Gerasis Ganytojas – per savo mirtį ir prisikėlimą veda mus, tiksliau – sugrąžina į Tėvo širdį.

Gal kam tai nesvarbu, nesuprantama, bet mums, ieškantiems Dievo Artumo, tai yra viskas, ką turime – mylintis Gerasis Ganytojas, atidavęs save, kad mes gyventume. Jau Dovydas  daugelį šimtų metų iki Kristaus gimimo ir mirties regėjo Jo nuolankumą ir sukūrė vieną gražiausių Biblijos psalmių:

VIEŠPATS – mano Ganytojas,
man nieko netrūksta.
Žaliose pievose jis mane guldo,
prie ramių vandenų gano.
Jis atgaivina mano gyvastį
ir veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.
Nors einu per tamsiausią slėnį,
nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.
Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas
apgins mane.
Tu padengi man stalą
mano priešų matomoje vietoje,
patepi dosniai mano galvą aliejumi;
sklidina mano taurė!
Tik gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane
per visas mano gyvenimo dienas,
ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min