Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 11d. 12:34

Mindaugas Sinkevičius: Viešosios paslaugos ir privatus verslas – (ne)suderinama?

Mindaugas Sinkevičius Privataus verslo atstovai periodiškai ir gan tendencingai siekia atkreipti dėmesį į tai, kad visuomenei viešąsias paslaugas dažniausiai teikia savivaldybių valdomos įmonės, o privatūs subjektai į viešų paslaugų sektorių įsileidžiami labai nenoriai. Anot Lietuvos laisvosios rinkos instituto, savivaldybės taip pažeidžia sąžiningos konkurencijos sąlygas, o visuomenė gauna mažesnę naudą iš viešųjų paslaugų. Ar tikrai savivaldybės tokios negeranoriškos privačiam verslui? Situacija, neretai pristatoma kaip savivaldos savivalė, tokia gali pasirodyti tik girdintiems viena ausimi.

Prieš pradedant nagrinėti savivaldos poziciją, pirmiausiai būtina susitarti, ką vadiname viešosiomis paslaugomis. Tarsi visiems suprantama, kad ši sąvoka apima gyventojams itin svarbias ir būtinas paslaugas, skirtas užtikrinti visuomenės prigimtines teises, laisves ir orų gyvenimą. Tačiau nei Lietuva, nei Europos Sąjunga neturi vieningo viešųjų paslaugų apibrėžimo.

Visgi, visuotinai priimtinas kriterijus viešajai paslaugai atpažinti yra tai, kad viešosios paslaugos, skirtingai nuo kitų paslaugų, turi ne tik paslaugos sukūrimo ir pateikimo dalį, bet dar ir paslaugos administratoriaus dalyvavimą procese.

Paslaugos administratorius privalo organizuoti viešųjų paslaugų teikimo procesą, užtikrinti jo nenutrūkstamumą, nustatyti paslaugos kokybės standartus bei turinį, vykdyti paslaugos kokybės kontrolę, o svarbiausias administratoriaus uždavinys – visuomenės viešojo poreikio patenkinimas.

Toks apibūdinimas nelabai tiktų privačioms, į pelno siekimą orientuotoms veikloms, tačiau leidžia paprastai atpažinti viešąsias paslaugas, tokias kaip vandens, šilumos tiekimas, susisiekimas vietiniais autobusų maršrutais, viešųjų teritorijų ir komunalinių atliekų tvarkymas ar žmonių maitinimas švietimo, globos ar sveikatos priežiūros įstaigose.

Su kokiais iššūkiais tenka susidurti savivaldybėms, perleidusioms viešų paslaugų teikimą verslui, bet išlikusioms šių paslaugų teikimo administratoriais?

Ilgą laiką įvairiose pasaulio šalyse sėkmingai kelią skynėsi pozicija, kad privatus verslas, lyginant jį su valstybės ar savivaldybių įmonėmis, yra moderniau valdomas, atviresnis inovacijoms, gali greičiau ir paprasčiau pritraukti investicijas, lanksčiau reaguoti į rinkos pokyčius ir taip užtikrinti ne tik aukštesnę viešųjų paslaugų kokybę, bet ir mažesnę jų savikainą. Tokio požiūrio dėka pasaulio šalyse visa eilė viešųjų paslaugų buvo patikėta vykdyti privačiam verslui.

Tuo keliu siekiama eiti ir Lietuvoje: griežčiau nei to reikalauja ES direktyvos reguliuojami vidaus sandoriai, iš savivaldybių reikalaujama vykdyti konkurencingas procedūras bei sudaryti galimybes verslui perimti viešųjų paslaugų teikimą. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti savivaldybėms, perleidusioms viešų paslaugų teikimą verslui, bet išlikusioms šių paslaugų teikimo administratoriais?

Pirmiausia, tai priklausomybė nuo privataus subjekto. Dauguma savivaldybių viešųjų paslaugų, tokių kaip šilumos tiekimas, komunalinių atliekų surinkimas, susisiekimo vietiniais maršrutais užtikrinimas yra susiję su brangios ir daug investicijų reikalaujančios infrastruktūros valdymu. Tokių veiklų neįmanoma perleisti smulkiems verslininkams sukuriant tarp jų konkurencines sąlygas, tad tokių viešųjų paslaugų teikimą perima stambios visos šalies mastu veikiančios įmonės.

Savivaldybių santykiai su tokiomis įmonėmis susaistomi sudėtingomis ir painiomis sutartimis, kol ilgainiui savivaldybės tampa įkaitėmis – prarasdamos realius svertus kontroliuoti finansavimo skaidrumą bei užtikrinti aukštą paslaugos kokybę ir racionalią kainą. Susiformuoja paslaugos teikimo monopolija, o savivaldybė, privalėdama užtikrinti paslaugos teikimą, bet nebevaldydama infrastruktūros, nebeturi alternatyvų.

Galima drąsiai teigti, kad optimistinė vizija, jog privatus verslas paslaugas gebės teikti pigiau – nepasitvirtino. Ir negalima tuo kaltinti verslo, nes jo prigimtis – siekti pelno visais įmanomais būdais.

Susiformuoja paslaugos teikimo monopolija, o savivaldybė, privalėdama užtikrinti paslaugos teikimą, bet nebevaldydama infrastruktūros, nebeturi alternatyvų.

Tiesiog belieka pripažinti, kad į visuomenės naudą orientuotos viešosios paslaugos yra ne pati tinkamiausia sritis pelno siekimui. Pavyzdžių daug. Štai, pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybėje daugiau kaip 10 metų žaliųjų plotų ir želdynų priežiūros paslaugas teikė privataus sektoriaus subjektas. Paslaugos kainos sumažinti derybų būdu nepavykus, savivaldybė dalį paslaugų pavedė atlikti savo įmonei ir tokiu būdu paslaugos kainą sumažino 18 proc.

Užsienio šalių pavyzdžiai dar iškalbingesni: Didžiojoje Britanijoje (Londone) viešasis sektorius sutaupė apie 1 mlrd. eurų, kai perėmė iš privataus sektoriaus transporto paslaugų teikimą, Ispanijoje (Valjadolide) buvo paskaičiuota, kad teritorijų ir gatvių priežiūros paslaugos kainavo apie 70 proc. pigiau užtikrinant jas vidaus sandorio pagrindu, nei perkant iš išorinių tiekėjų. Ispanijoje (Kastelfadelse) atliekų tvarkymo paslaugas perkėlus į viešojo sektoriaus rankas buvo sutaupyta apie 3 mln. eurų.

Perleidžiant privačiam sektoriui viešųjų paslaugų teikimą, bendrieji tokių paslaugų kaštai ženkliai padidėja ne tik dėl verslo siekio uždirbti pelną, bet ir dėl savivaldybėms labai išaugančių tokių paslaugų administravimo kaštų. Perdavus veiklą, niekur nedingsta savivaldybių atsakomybė už savalaikį ir kokybišką paslaugų visuomenei teikimą. Ir, jei paslaugas teikiant savivaldybės valdomai įmonei, didžioji dalis paslaugos administravimo ir kontrolės atliekama per bendrą subjekto kontrolę, dalyvaujant įmonės kolegialiuose organuose, formuojant lūkesčius, tvirtinant strategijas, kontroliuojant finansus bei veiklos ataskaitas, tai perleidus paslaugų teikimą privačiam subjektui, savivaldybei reikia organizuoti sutarčių vykdymo kontrolę neturint įmonės vidaus duomenų.

Tokiai kontrolei reikia aukštos kompetencijos, o pavedus tokią kontrolę vienam ar keliems savivaldybės administracijos tarnautojams, susiduriama ne tik su kompetencijos, bet ir su nuomonės šališkumo rizika, todėl kontrolei gali prireikti brangiai kainuojančių išorės ekspertų, ypač tais atvejais, kai tarp savivaldybės ir paslaugos teikėjo kyla ginčai skirtingai traktuojant sudėtingas sutarčių sąlygas.

Štai, pavyzdžiui, Šiaulių miesto savivaldybei teko susidurti su situacija, kai renkant šiukšles nuo šaligatvio, buvo atsisakoma jas rinkti nuo greta esančios vejos ar nukritusias ant kelio, nes sutartyje buvo įrašyta, kad šiukšlės surenkamos per visą šaligatvio plotą. Dalį šiukšlių iš vis buvo atsisakoma rinkti, motyvuojant tuo, kad jos nepatenka į bendrą sutarties apibrėžimą „įvairios atliekos“, o yra priskiriamos atskiroms šiukšlių rūšims „padangos“, „langai“.

Anykščių savivaldybė negalėjo užtikrinti greito po audros nuvirtusių medžių pašalinimo nuo kelių, nes paslaugas teikusi privati įmonė buvo įsikūrusi Kaune, be to, turėjo suplanavusi kitų darbų.

Tokios situacijos neįmanomos, kai paslaugas teikia savivaldybių kontroliuojamos įmonės, nes jos steigiamos viešųjų paslaugų teikimui ir jų tikslai yra siejami su tarnyste visuomenei, o ne maksimaliu pelno siekimu. Savivaldybės su savo įmonėmis žiūri viena kryptimi ir be sudėtingų santykius reguliuojančių sutarčių.

Tad ar rinkos konkurencijos užtikrinimas yra svarbesnis tikslas nei efektyvus visuomenės poreikių tenkinimas, ir ar verta „spausti“ savivaldybes perleisti viešąsias paslaugas verslui, kai anksčiau į šį traukinį jau įsėdusios šalys suka jį atgal?

Tokios tendencijos pastebimos daugelyje šalių: vandens tiekimo sektoriaus grąžinimas viešajam sektoriui pastebimas Prancūzijoje (106 atvejai). Prancūzija iki tol buvo žinoma kaip turinti ilgiausią istoriją vandens tiekimo sektoriaus privatizavime, kur veikė visame pasaulyje žinomi tiekėjai „Veolia“ ir „Suez“. Prancūzijoje taip pat stebima transporto sektoriaus grąžinimo viešajam valdymui tendencija (20 atvejų).

Energijos tiekimo sektorius sparčiai grąžinamas Vokietijoje (284 atvejai). Atliekų tvarkymo sektorius taip pat grįžta viešajam valdymui Vokietijoje (13 atvejų), Didžiojoje Britanijoje (7 atvejai).

Tokių pavyzdžių galime matyti tiek Europos, tiek Azijos, tiek JAV ar Lotynų Amerikos šalyse. Tai visuotinė tendencija, todėl neverta priešinti vietos valdžios institucijų su verslu. Reikėtų prisiminti Europos vietos savivaldos chartijos nuostatą, kad vietinės valdžios organai įstatymų nustatytose ribose turi visišką laisvę vykdyti veiklą, susijusią su klausimais, kurie nėra išbraukti iš jų kompetencijos ar priskirti kitiems valdymo organams, ir vadovautis Europos Teisingumo teismo praktika, jog viešosios valdžios subjektas turi galimybę įgyvendinti su viešuoju interesu susijusias užduotis savo paties administracinėmis, techninėmis ir kitomis priemonėmis ir neprivalo naudotis išorinių, jo tarnyboms nepriklausančių įmonių paslaugomis.

Pasitikėkime savivalda ir leiskime jai pačiai pasirinkti viešųjų paslaugų teikimo būdus, taisykles ir režimą, kaip tai numato Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 1 dalis. Net neabejoju, kad ir toliau matysime gražių savivaldos ir vietos verslų geranoriško bendradarbiavimo pavyzdžių, o kaip savivaldybėms sekasi užtikrinti vietos bendruomenių poreikiams būtinų paslaugų teikimą, palikim kartą per keturis metus vertinti rinkėjams.

Mindaugas Sinkevičius yra Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Jonavos meras

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

02:07
04:15
01:33

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min