Nors profesorius europarlamentaras Vytautas Landsbergis mano, kad dėl išreikšto nepasitikėjimo užsienio reikalų ministru prezidentė D.Grybauskaitė neprivalo aiškinti savo poelgio motyvų, turime pažymėti, kad prezidentės lakoniški žodžiai apie tai, kad užsienio politika yra itin svarbi valstybės interesams ir „negali tapti užsienio reikalų ministro politinės savireklamos įkaite“, deramai nenušviečia susiklosčiusios padėties šalies valstybės politikoje.
Negana to, tokie „paaiškinimai“ tik sukuria erdvės spekuliacijoms. Taip ir lieka neaišku, kokia juoda katė perbėgo tarp D.Grybauskaitės ir V.Ušacko. Ar esmingai skyrėsi prezidentės ir ministro požiūriai į užsienio politiką? Gal paprasčiausiai, kaip ir kalbama, būta „tarpasmeninio nesutarimo“? Gal ministras tapo ne savireklamos, bet galios svertų įkaitu?
Akivaizdu, kad į šiuos klausimus atsakymo nesulauksime. Tačiau šis pokytis ministrų kabinete palieka nemalonų prieskonį. Aptariamoje painiavoje sunku rasti teisųjį ir neteisųjį (tai daryti būtų ir klaidinga), bet būtina suvokti priežastis, nes priešingu atveju nėra jokios garantijos, kad panašios situacijos nesikartos ateityje.
Šis konfliktas įdomus tuo, kad paprastas pilietis sunkiai galėtų įvardyti užsienio reikalų politikos nuodėmes. V.Ušackas nebuvo blogiausiai dirbęs ministras. Be to, krenta į akis, kad abu politikai buvo paskelbę giminingas nuostatas, kurios apibūdinamos kaip „pragmatiška politika“. Tiek prezidentė, tiek ministras deklaravo siekius gerinti santykius su Rusija, labiau įtraukti Lietuvą į bendraeuropinius reikalus, atsisakyti pretenzijų kurti kažką panašaus į LDK Europos Sąjungoje.
Palikę nuošalyje dviejų stiprių asmenybių konflikto teoriją (kuri turi racijos), turėtume konstatuoti, kad V.Ušacko pasitraukimas yra ženklas, jog Lietuvos užsienio politikos pertvarkymas stringa. Nors daug kalbama apie „naująją užsienio politiką“, tačiau suformuluotų jos gairių, konkrečiai apibrėžtų prioritetų ir krypčių kol kas nėra. Jų niekur programiniu būdu neišdėstė prezidentė, jokios apčiuopiamos strategijos nepateikė ir Užsienio reikalų ministerija (URM). Todėl nenuostabu, kad nesant aiškios veikimo krypties, o tik pasirodant paskiriems fragmentams, išsiskyrė valstybės vadovės ir ministro metodai.
Vieša paslaptis, kad URM buvo (gal tebėra?) garsiųjų „valstybininkų“ citadelė. Akivaizdu, kad V.Ušackui nepavyko savo vadovaujamos ministerijos apvalyti nuo šios įtakos. Diplomatija, o ir pati ministerija tapo prieglobsčiu ne vienam Valdo Adamkaus aplinkos ar Valstybės saugumo departamento veikėjui. Iš pradžių V.Ušackas bandė „valstybininkų“ įtaką malšinti (tai įrodo aktyvi prieš ministrą nukreipta „valstybininkų“ žiniasklaidos kampanija), bet nebūdamas „kietos rankos“ šalininkas galiausiai apsistojo ties tam tikra status quo, kuri buvo ne jo naudai. Bandymas užtikrinti Valteriui Baliukoniui gerą vietą, tokios suteikimas Dainiui Dabašinskui, neįtikimas CŽV kalėjimų problemos tušavimas parodė, kad „valstybininkai“ tebeturi URM poveikio mechanizmus.
Kyla klausimas, ar situacija pasikeis atėjus naujam ministrui. Teisūs buvo tie, kurie sakė, kad URM negali vadovauti karjeros diplomatas, nes jis vis vien bus sistemos žmogus. Nors V.Ušackas prieš tapdamas ministru buvo nuošalyje nuo galios koncentracijos URM procesų, jis nerado tam priešnuodžių. Tačiau kyla rimtų abejonių, ar tokių žmonių turi valdančioji Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai. Juk, pavyzdžiui, Audronio Ažubalio vadovaujamas komitetas „pramiegojo“ V.Baliukonio kandidatūrą ir kitas problemas mūsų diplomatijoje.
Be to, atėjęs politikas turės gerai sutarti su D.Grybauskaite, priešingu atveju, leiskite pajuokauti, ji ministerijoje įves tiesioginį valdymą. Tad praktiškai mažai abejonių, kad ministru bus skiriamas prezidentės aplinkos žmogus, o tai būtų logiška žinant prezidentui Konstitucijos deleguotas galias užsienio politikoje. Kad ir kas jis būtų, prieš jį iškils įsisenėjusios problemos, kurios ir toliau kėsinsis į Lietuvos užsienio politiką.
