Kas kita, kai dėl įvairių demokratinių „trukdžių“, pavyzdžiui, dėl elektoratui patikėtos laisvo pasirinkimo teisės, ant putotos valdžios keteros yra iškeliamos kelios politinės grupuotės, tarp kurių nėra nė vienos dominuojančios.
Susidaro pikantiška situacija: toks elektorato pasirinkimas nepatinka nei išrinktiesiems, nei tiems, kurie taip pasirinko. Partija, kuri ryžtasi savo atsakomybe formuoti Vyriausybę, yra priversta žaisti sunkius kompromisinius žaidimus su valdžia besidalijančiais koalicijos partneriais, o žiūrovai, – dar vakar jie buvo būtent tokį pasirinkimą nulėmęs elektoratas, – šiandien vos ne kiekvieną valdžios sprendimą sutinka švilpimu, kojų trypimu bei piketais.
Lietuvoje, deja, koalicinė kopūstienė dar neataušo ir skaudžiai tvilko krikščioniškoms, tautinėms ar tradicinėms vertybėms jautrius gomurius.
Nesu iš tų, kurie mano, kad rinkėjai visada teisūs. Jei būtų taip, tai vokiečiams – ne tik politiniams lyderiams, bet ir tautai – nebūtų reikėję dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo atsiprašinėti žydų ir kitų tautų, nukentėjusių dėl nevykusio jų tėvų ir senelių pasirinkimo... Todėl kai nevarginęs savęs atsakingu pasirinkimu ir dėl to tokį margą parlamentą surinkęs elektoratas mėto akmenis į keistus sprendimus priiminėjančią Andriaus Kubiliaus Vyriausybę, bergždžiai lauktume savikritiško balso: „Atleiskit, tai juk aš balsavau už tuos politinius nesubrendėlius valinskiečius; tai aš patikėjau deputato mandatą nesąžiningumu viešai apkaltintam Artūrui Zuokui (lyg to fakto nežinotų tie, kurie šiandien piktinasi konservatorių–krikdemų sumanymu kviesti į koaliciją dar vieną lengviems pinigams neatsparų politinį žaidėją...) ir jo partijai; tai mano balsas vėl leido būti Seime biudžeto erkėms – socdemams...“ Beje, jie ir dabar, didėjant biudžeto skylėms, nesugalvoja nieko gudresnio, kaip taškyti neuždirbtus pinigus, skolintis ir taip dar labiau didinti biudžeto deficitą. Bet užtat kokia teisuoliška poza!
Žodžiu, elektoratas, piktindamasis jo netenkinančiais valdančiosios koalicijos sprendimais, srebia tą putrą, kurią pats ir verda. Ir nemato, kad net tarp valdžia pagerbtųjų atsiranda tokių, kurie springsta koalicine putra... Tai – didžiojo koalicijos lipdytojo A.Kubiliaus partijos kolegos.
Kai konservatoriai susiliejo su tautininkais ir krikščionimis demokratais, ir vieni, ir kiti patyrė tam tikrą vertybinį bei asmenybės–hierarchinį sukrėtimą. Nespėjus kaip reikiant susiderinti tarpusavyje, dar netvirtą sąjungą sukrėtė naujas išbandymas – laimėta valdžia margų margiausios koalicijos rankose.
Viena vertus – tai ne pasaulio pabaiga. Koalicinės vyriausybės egzistuoja ir palyginti neblogai iriasi į priekį ne vienoje Europos Sąjungos valstybėje. Net ir populiariajai Angelai Merkel pirmąją kadenciją kanclerės poste teko vadovauti ne pačiai draugiškiausiai ir maloniausiai koalicijai. Galima spėti, kad vargu ar viskas ten vyko sklandžiai, bet šiandien tokia akmeniu po vokiečių krikdemų kaklu kabėjusi koalicija su socialdemokratais jau praeitis.
Lietuvoje, deja, koalicinė kopūstienė dar neataušo ir skaudžiai tvilko krikščioniškoms, tautinėms ar tradicinėms vertybėms jautrius gomurius. Kai partijos programoje ar įstatuose įtvirtintas vizijas, tikslus ir principus koalicijos partneriai pamina po kojomis, ne vienam premjero partijos bičiuliui pritrūksta lankstumo (ne visiems „Paryžius vertas mišių“, kaip kadais į Prancūzijos sostą nusitaikiusiam Navaros karaliui Henrikui...) pritarti akis badančiam kurio nors koalicijos partnerio politiniam ar asmenybės nebrandumui vien todėl, kad toks nebrendila naudingas premjerui ir jo bendraminčiams. Taip atsitiko renkant buvusį Seimo pirmininką... Dar aštriau nuomonės susikirto per interpeliaciją švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui. Taip aštriai, kad kantrybės netekęs partijos pirmininkas kreipėsi į frakcijos Etikos komisiją, kad nuo bendros partinės linijos nukrypę atskalūnai būtų įvertinti.
Smalsi tautos akis žiūri ir... stebisi: A.Kubilius, garsėjantis pakantumu ir mokėjimu sušvelninti aštrius kampus, kai išsišoka koks nors posto ar palankaus įstatymo įsigeidęs koalicijos partneris, pavirsta nervinga, nekantria būtybe, kai tik savarankišką, su partija ir frakcija nesuderintą nuomonę išsako koks nors jo partijos kolega.
Nejaugi savarankiškas mąstymas konservatorių–krikščionių demokratų partijos nariams yra uždraudžiamas, kai tik partija laimi kovą dėl valdžios? Vargu ar partijos įstatuose rastume tokį punktą. O kur dar laisvas Seimo nario mandatas, kuris pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą kiekvienam Seimo nariui suteikia teisę balsuoti, kaip nori, neatsižvelgiant nei į partijos liniją, nei į pažadus rinkėjams?
Matyt, reikalaudamas aklos vienybės ir klusnumo iš savo partijos narių, premjeras suruošė parodomąją pamokėlę būsimiems koalicijos naujokams, kad žinotų, koks gyvenimas jų laukia... Kitaip sakant, muša savus, kad svetimi bijotų?
Kad tik saiko neprarastų, kaip su tuo diržų veržimu.
