Dar XVI amžiuje rusų šviesuolis Peresvetas taip apibūdino carų stekenamą Rusijos valstybę (cituoju iš atminties): „Rusijos karalystėje (“carstve„) yra tikėjimas, bet nėra tiesos. O Dievas myli tiesą, bet ne tikėjimą.“
Toks apibūdinimas jau anuomet turėjo liudyti visišką valstybės vykdomos socialinės politikos degradaciją. Tačiau šiandienėje Lietuvoje, kur Seimo nariai, net milijonieriai, desperatiškai gina kiekvieną jiems suteiktų privilegijų centą, o tauta, nesulaukdama teisingų teismų sprendimų, pati griebiasi vykdyti teisingumą, nebėra ne tik tiesos, bet ir tikėjimo. Vadinasi, tampame liudininkais ir totalios socialinės–ekonominės, ir moralinės–juridinės degradacijos.
Ar tai reiškia, kad XXI amžiaus demokratinė Lietuva nusirito dar žemiau nei senoji patvaldiškoji Rusija?
Kai kurie vieši kalbėtojai reiškia nedrąsią viltį, jog skaudūs įvykiai Kaune, susiję su kaltinimais pedofilija, bus akstinas teisėsaugai persitvarkyti, o Seimą ir visuomenę privers pagaliau imtis veiksmingai vykdyti teisėsaugos organų kontrolę.
Bergždžios viltys.
Prisiminkime, kaip „Paksogeitui“ pasiekus paskutinį etapą apkaltos proceso aktyvistai vos ne vienu balsu prisiekinėjo, jog tai būsianti rimta ir vertinga pamoka Lietuvos politikams ir politinei sistemai, kad būtų atsinaujinta, apsivalyta ir pan.
Na ir ką? Apsivalėme? Atsinaujinome?
Bet anuomet nors kažkuo dar tikėjome. Šiandien nebetikima niekuo. Blogiausia, kad sunaikintas pasitikėjimas teisingumą vykdyti turinčia institucija – valstybine teisine sistema ir jos „sraigteliais“ – teisėjais bei prokurorais.
O juk yra valstybių, kurių piliečiai besąlygiškai pasitiki savąja teisingumą saugančia, ginančia institucija. Pavyzdžiui, Anglija. Jos justicijos pamatus paklojo dar 1215 metais priimta Didžioji laisvių chartija, kurios vienas punktas skelbė: „Neuždrausime niekam siekti teisingumo.“
Lietuvos valdžia, nutarusi, kad jai bus naudingiau būti ne su SSRS – NVS skurdžiais, o tarp Europos Sąjungos turtuolių, buvo priversta ir į savąsias „chartijas“ įsivesti nuostatas, jog teisingumo SIEKTI niekam nedraudžiama. Bet Anglija ne tik deklaravo principą, bet ir sukūrė bei išpuoselėjo juridinį mechanizmą, realiai padedantį tą teisingumą PASIEKTI. Lietuva pasielgė kaip gaidys, kuris pasitenkino tik „išgiedojęs aušrą“, o ar patekės ji, ar ne – nebesirūpina. Todėl visuomenė metų metais stebi, kaip lietuviškoji teisėsauga su retomis išimtimis gina ne nukentėjusiojo, o kaltojo interesus. Kitaip sakant, deda visas pastangas, kad būtų išteisintas neteisusis.
Šita mūsų teisėsaugos nuostata ypač išryškėjo dabar, po žudynių Kaune, ir nuosekliausiai jai atstovauja generalinis prokuroras. Paradoksas ar nusikaltimas?
Vyriausybė, krizės spiriama, ieško nacionalinio susitarimo, bet ieško, kaip tame anekdote, ne ten, kur tas susitarimas buvo pamestas, o ten, „kur šviesiau“. Po žibintu, sostinėje.
Tauta tebeieško teisingumo. Tik, kitaip nei Vyriausybė ir prezidentė, ji žino, kur ieškoti, todėl buriasi prie prokuratūrų, ten, kur teisingumui turėtų būti atstovaujama ir jis ginamas. O kad ir valstybės vadovai praregėtų, dar ir žvakeles užžiebia. Supraskit, kaip kas norit: ar kaip „amžiną atilsį“ teisingumui šioje valstybėje, ar kaip užuominą į viltį, kuri užgęsta paskutinė, su paskutine žvakele.
O kol valstybėje nebus teisingumo, bet koks susitarimas, nacionalinis ar parapijos masto, bus neteisingas. Net jei Vyriausybė paskelbs jį teisėtą.
Nes ko vertas valdžios reglamentuojamas teisėtumas valstybėje, kurios teisėsaugos sistema veikia neteisiojo naudai?
Rezonansinėje „Kauno pedofilų“ byloje visuomenei akis bado tyrėjų, vaiko teisių tarnybų, prokuratūros neveiklumas. O generalinis prokuroras net suplukęs vis „tebeskalbia“ purvinus savo ir kolegų teisininkų mundurus. Ir vis dar nematyti ir tikro, o ne apsimestinio rūpesčio dėl vaiko bei jo artimųjų likimo. Kai tik iškilo grėsmė pačių teisininkų nebaudžiamam neveiklumui, tuoj pačiu šiurkščiausiu būdu pulta „rūpintis“ mažamete, atplėšiant ją nuo visų artimų jai žmonių. Tik Lietuvos teisingumo gynėjams galėjo ateiti į galvą, kad mažam vaikui geriausia ir „teisingiausia“ – būti uždarytam su svetimais, nepažįstamais žmonėmis!
Tai, ką vapa generalinis prokuroras, desperatiškai bandydamas užčiaupti burną žiniasklaidai ar specialistams psichologams, neduoda nė mažiausio pagrindo manyti, kad jis nors dabar suvokė, kas vyksta ir ko tikisi (tikėjosi...) iš jo visuomenė. Jis, atrodo, tebelaukia nurodymų iš „pilkųjų kardinolų“, kurie įtupdė jį į tą postą. Todėl, užuot atvirai papasakojęs visuomenei, ką darė, ko ir kodėl nepadarė prokuratūra šioje skandalingoje byloje, Algimantas Valantinas tebereikalauja slaptumo, aiškindamas: „Yra ženkliai aukštesni interesai, kurių mes turime paisyti.“
Būtent taip. Beje, visuomenė ir be to prisipažinimo jau suvokė, jog generalinis prokuroras, ir veikdamas, ir neveikdamas, vadovaujasi tam tikrais interesais. Tik įdomu kieno? Kieno interesai A.Valantino akyse yra „ženkliai aukštesni“ už aiškumo ir skaidrumo teisėsaugos pareigūnų darbe pasigendančios visuomenės interesą?
Kol politikai aiškinasi, kieno interesų paiso Lietuvos teisėsauga, teisingumo vykdytojų ir saugotojų ilgai apgaudinėtas ir iš vėžių išmuštas tautos balsas jau paskelbė savo verdiktą: kai nėra teisingumo, tai ir žudikas gali tapti teisingumo angelu.
Tik kam gera gyventi tokių „angelų“ valstybėje?
