Tačiau norėtųsi pasinaudoti proga ir prabilti apie kitą negalios aspektą: kaip visuomenė žvelgia į savo neįgalius narius. Tai, ką pastaruoju metu girdime ir matome televizorių ekranuose, skaitome interneto erdvėse, nuteikia nesmagiai.
Kone kas vakarą per penkių televizijų kanalus transliuojama Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos sukurta socialinė reklama „Neskubėk kelyje“. Joje matome vaikiną, kuris dėsto, kad mėgsta žaisti krepšinį, būti su draugais, bendrauti, mėgęs greitį kelyje. Kamera tolina vaizdą, kuriame išryškėja, kad vaikinas sėdi neįgaliojo vežimėlyje, šalia jo kitas tuščias vežimėlis, į kurį rodydamas jis gudriai ištaria: „O tau ar patinka greitis? Tai gal prisijungsi prie mūsų?..“
Nenuginčysi, kad dalis nedrausmingų vairuotojų tampa neįgaliaisiais. Tačiau ši socialinė reklama nuteikia nejaukiai, nes kuria neigiamą negalios vaizdinį. Juk negalia čia vaizduojama kaip nelaimė, asmeninė tragedija, bausmė. Atkreiptinas dėmesys, kad neįgaliojo vežimėlis šioje reklamoje vaizduojamas kaip grėsmė. Tuo tarpu judėjimo negalią turintis asmuo neatsiejamas nuo pagrindinio jį identifikuojančio visuomenės akyse įrenginio – vežimėlio. Jis ir vežimėlis yra tarsi vienetas. Nors pačiam neįgaliajam jis yra paprasta kompensacinė technika, judėjimo priemonė, keturi ratai, kurie padeda būti mobiliam, tačiau visuomenės akyse vežimėlis tampa ženklu, kuris parodo negalios tikrovę. Štai tokiame kontekste minima socialinė reklama kuria itin nepatrauklų neįgalumo įvaizdį.
Negana to, neįgalieji joje apibrėžiami kaip kažkokia mistinė „mes“ grupė („Tai gal prisijungsi prie mūsų?“), šitaip palaikant segregacinį visuomenės dalijimą į sveikuosius, „normaliuosius“ ir nesveikus, „nelaimėlius“. Verta pastebėti, kad visas šis turinys į mūsų ekranus transliuojamas mokesčių mokėtojų pinigais. Prieš nepakėlė balso jokia visuomeninė organizacija, tyrimo neinicijavo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, nors ji visai neseniai tyrė „Sexy Collos“ reklamas...
Dar didesnę panieką neįgaliam žmogui (šįsyk protinės negalios) visai neseniai galėjome pamatyti populiariame TV šou „Lietuvos talentai“. Visų pirma konkurso organizatoriai, siekdami žiūrimumo reitingų, šou leido dalyvauti vyrukui, turinčiam akivaizdžią protinę negalią. Žinoma, ir šie žmonės gali kurti gražius dalykus, bet jie neturi būti išstatomi visuotinei pajuokai. Deja, tai išvydome savo televizorių ekranuose praėjusį sekmadienį.
Tačiau šou organizatorių cinizmas nepasirodė atgrasus televizijos žiūrovams, kurie maigydami telefono mygtukus itin aukštai įvertino graudžiai atrodžiusį saviveiklininko numerį, tuo pratęsdami tolesnes patyčias iš negalios paveikto žmogaus. Belieka liūdnai konstatuoti, kad elementari nepagarba žmogaus orumui tol klestės žiniasklaidoje, kol ji bus palaikoma Lietuvos žmonių, kol ją toleruos atsakingos institucijos. Juk nė viena psichine sveikata besirūpinanti asociacija neprotestavo, kaip tyli ir pačių neįgaliųjų organizacijos.
Tokia televizijos žiūrovų reakcija nubloškia mus į viduramžius, kai neįgalūs žmonės cirkuose demonstruodavo luošumą, o žiūrovai iš to skaniai juokdavosi, arba prisiminkime sovietinius liliputų cirkus. Pasirodo, ir šiais išsilavinusių žmonių laikais yra kvazimodų poreikis.
Tad stebint žiniasklaidos priemones ir mūsų reakcijas į ten šmėžuojančius negalios reiškinius atrodo, kad mūsų požiūris į neįgalius žmones vis dar nėra laisvas. Dar nesame laisvi nuo savo baimių, nesaugumo, įpročių, mus vis valdo stereotipai ir šablonai, miniažmogio instinktai. Todėl gerai būtų, kad tokios dienos kaip Pasaulinė neįgaliųjų diena taptų maža sąžinės sąskaita.
