Pirma. Jei norime apginti ir/ar propaguoti net ir labai teisingą (bent jau paties „gynėjo“ akimis žiūrint) idėją, atsargiai rinkimės toną, žodžius ir argumentus. Nes žodis buvo ir tebėra visko pradžia, tiek pradedant karus, tiek skelbiant taikos derybų pradžią.
Antra. Tėvai, atidavę savo atžalas į specializuotas auklėjimo ir mokymo įstaigas, pradedant vaikų lopšeliais ir baigiant atžalų pilnametyste, negali leisti sau atsipalaiduoti ir tenkintis vien „maitintojų“ vaidmeniu; jie ir toliau privalo domėtis, ko, kaip ir dėl ko yra mokomi bei ugdomi jų vaikai.
Trečia. Valstybė visoms ugdymo ir mokymo įstaigoms turi formuluoti pačius bendriausius ir todėl visuotinai privalomus asmenybės ugdymo tikslus per tam tikrą vertybių bei žinių apimtį ir turinį, kurį privalo įsisavinti atitinkamų įstaigų auklėtiniai atsižvelgiant į jų amžių ir ugdymo profilį. Įvairios išimtys ir nukrypimai nuo „bendro kurso“ gali būti teikiami bei diegiami tik su tėvų žinia ir pritarimu, laiminant nepriklausomiems ekspertams – psichologams.
O dabar – nuodugniau
Turbūt nėra reikalo komentuoti žodžių ar tono, kurį pasirinko vienas dienraštis, paskelbęs informaciją apie minėtos programos diegimą kai kuriuose krašto vaikų darželiuose. Savo tikslą dienraštis pasiekė, visuomenė suūžė kaip širšių lizdas, ir štai turime kai kurias pasekmes.
Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA) iš karto kreipėsi į ministrus Gintarą Steponavičių ir Rimantą Joną Dagį, pareikšdama nuomonę („Asociacija mano...“), kad „projekto sukurtos metodikos yra žalingos vaikams bei ardo šeimos sampratą“ ir kad „toks ugdymas gali žaloti vaikų psichinę sveikatą ir sukelti lytinės tapatybės sutrikimą vaikystėje“. Primenu, kad „Gender Loops“ projektas sukėlė diskusijų, paaiškėjus, jog joje numatyta vaikų darželių auklėtiniams aiškinti apie netradicinę seksualinę orientaciją.
Kam tradicinės pasakos nekelia vertybinės alergijos, situacija gali priminti pasaką apie kiškelį kopūstų lauke.
Atsako ilgai laukti nereikėjo. Į valdžios atstovus kreipėsi kai kurios nevyriausybinės, daugiausia jaunimo ir moterų organizacijos (Tolerantiško jaunimo asociacija, Kauno moterų draugija, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija, Lygių galimybių plėtros centras, Vilniaus moterų namai ir kt.). Jų kreipimesi „reiškiamas susirūpinimas dėl NŠTA neapykantos kurstymo prieš visuomenės grupes ir valstybinę lyčių lygybės politiką, raginimų Lietuvoje išsaugoti asmenybę žalojančius lyčių stereotipus bei diskriminuoti lytines mažumas“.
Paieškojus ir neradus NŠTA kreipimesi minėtų „neapykantos kurstymo“ apraiškų, kilo įtarimas, kad tam tikros nevyriausybinės organizacijos neapykantos kurstymu laiko bet kokią viešai pareikštą nuomonę ir nuostatą, kuri nesutampa su jų pačių deklaruojamomis vertybėmis ir principais ar jiems prieštarauja. O jei taip, tai ir jų laišką valdžiai galima palaikyti „neapykantos kurstymu“, tik jau kitų, tradicines vertybes ir tradicines orientacijas atstovaujančių visuomenės grupių atžvilgiu. Taigi – kas ko nekenčia ar prieš ką kursto?
Kita vertus, galbūt subtilios lyčių lygybės siekiančias organizacijas papiktino NŠTA kreipimesi išsakytas reikalavimas „nedelsiant sustabdyti „Gender Loops“ įgyvendinimą, kol nebus išsiaiškinta galima žala šeimai ir vaikams“? Bet juk reikalavimas išsakytas korektiškai, ne totaliai neigiant programą ir jos įgyvendinimo perspektyvas, o tik kol „nebus išsiaiškinta galima žala šeimai ir vaikams“!
Kam tradicinės pasakos nekelia vertybinės alergijos, situacija gali priminti pasaką apie kiškelį kopūstų lauke, iš kurios aiškėja, kad isteriškai asmenybei ir kopūstlapis ant uodegos galo – jau pasaulio pabaiga! O sveikos psichikos ir tradicinių pažiūrų žmogui visi tie laiškai, kreipimaisi, susirūpinimai gali pasirodyti viso labo normali demokratinės visuomenės nuomonių sklaida, vieša diskusija bei demokratiškos priemonės savo išpažįstamoms vertybėms apginti. Tik būtų dar geriau, jei tais nuomonių apsišaudymais vertybinių pozicijų derinimo procesas nesibaigtų.
Manyčiau, kad kilusi aštroka diskusija – gera pamoka tiek šeimoms, mamytėms ir tėveliams, tiek ir visoms vaikų ugdymo įstaigoms, kurios stokodamos bendrų, valstybinio lygio vertybinių orientyrų (ir kas be ko – pakankamo finansavimo tiems orientyrams realizuoti), verčiasi kaip išmanydamos. O tą jų „išmanymą“, kaip liudija „Gender Loops“ programos įgyvendinimo istorija, žymia dalimi koreguoja finansiniai „argumentai“.
Galima pasvajoti, jog kada nors (išbridus iš krizės?) valdžia sugalvos finansiniais krepšeliais apkabinėti ne tik moksleivius ir studentus, bet ir vaikų lopšelių bei darželių auklėtinius. Ir kai grupė tėvų panorės, kad, pavyzdžiui, jų vaikų lytinis auklėjimas vyktų pagal „Gender Loops“ programą, jie galės demokratiškai sumesti į kupetą vaikučių „krepšelius“ ir steigti specializuotą darželį ar lopšelį, kur vaikams bus sekamos netradicinės pasakos, diegiamas bet koks netradicinis gyvenimo būdas ar vertybės ir t. t.
Tiesa, idilišką ateities vaizdelį kiek gadina pora smulkmenų.
Viena, kas gali garantuoti, jog taip auklėjami vaikai ir jaunimas tikrai taps visaverčiais valstybės piliečiais, o ne nebrandžių įgeidžių aukomis?
Antra, ką daryti su kūdikiams skirtų sauskelnių reklama, kuri šiandien ragina tėvelius pirkti specializuotas, atskirai berniukams ir atskirai mergytėms skirtas sauskelnes? Sauskelnių ir jų reklamos kūrėjų argumentas – gyvenimo faktas, jog berniukai ir mergaitės – kokia nelygybė! – sisioja skirtingai, todėl ir sauskelnių jiems reikia skirtingų.
Tai ką? Uždrausti reklamą, ar kokiu nors (chirurginiu?) būdu tik ką iš motinos įsčių ar mėgintuvėlių išsiritusiems mažyliams pašalinti šią prigimtinę ir todėl ypač nedemokratišką „nelygybę“?
Jei kas juokiasi, tai – juokiasi pro ašaras. Nes juokiamės iš paties brangiausio – mūsų vaikų ateities.
