Nomeda Hofertaitė. Gulbinowicziaus detektyvas

1990 m. kovo 11 d. Atkuriamajam Seimui balsuojant už Nepriklausomybės atkūrimą šeši parlamentarai „susilaikė“: Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, R.Maceikianecas, Stanislavas Peško, Valentina Suboč, Edvardas Tomaševičius. Jie nebalsavo „prieš“, bet ir nesakė „taip“, kaip signatarai Česlavas Okinčicas, Medardas Čobotas ir kiti.

Nuolat „krikščioniškumą“ minintys politikai tikrai skaitė Evangeliją, Apreiškimą Jonui: „Žinau tavo darbus, jog nesi nei šaltas, nei karštas. O, kad būtum arba šaltas, arba karštas!“ (Apr 3, 15–16). Vasario 13 d. LLRA–KŠS balsavo „prieš“ arba „susilaikė“, visai kaip „susilaikę“ dėl Nepriklausomybės Akto. Jų sprendimą palaiko partijos narė teisingumo ministrė Rita Tamošiūnienė, ji teigia negalinti „kištis į savivaldybės sprendimus“, bet pripažįsta, kad „pati nepalaikytų gatvių pervadinimo ar garbės piliečio vardo atėmimo iš H.Gulbinowicziaus.“ Paprastai teisingumo ministrai gerbia teisę ir teismo sprendimus, Vatikano sprendimas grįstas kanonų teise.

Problema kilo paskelbus informaciją, kad „2020-ųjų lapkritį mirusiam dvasininkui Vatikanas buvo pritaikęs drausmines sankcijas dėl daugybės nepilnamečių seksualinio išnaudojimo atvejų, pedofilijos nusikaltimų tarp dvasininkų slėpimo ir 16 metų trukusio bendradarbiavimo su Lenkijos Liaudies Respublikos saugumo tarnyba.“ Sunkūs moraliniai, teisiniai, politiniai kaltinimai, ypač kardinolui, kuriam patikėta dvasinė tikinčiųjų bendruomenės lyderystė.

Kanoniniai tyrimai užtrunka – nors ne tiek, kiek Sausio 13 d. byla – nes siekiant kuo didesnio objektyvumo apklausiami liudininkai, greta buvę, jiems padėję ar kenkę asmenys. Procese dalyvauja dvasininkai, teologai, psichologai, medikai, teisininkai, norima kuo objektyviau įvertinti liudininkų ir kaltinamųjų argumentus. Tik po išsamaus tyrimo priimami sprendimai. Tai patvirtino Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas: „Tai, kad Šventasis Sostas, ištyręs kardinolui H.Gulbinowicziui iškeltus kaltinimus dėl nepilnamečio asmens seksualinio išnaudojimo bei kitų nusikaltimų, jį pripažino kaltu, uždraudė jam bet kokią viešą dvasininko veiklą, atėmė teisę dėvėti vyskupo insignijas bei privilegiją būti laidojamam katedroje, jau yra ženklas apie ištirto nusikaltimo rimtumą“. Ir pabrėžė: „Šventasis Sostas pagal tikslų reglamentą įsigilina į tokias bylas ir jo sprendimas yra galutinis.“

Kardinolas yra aukščiausias hierarchas šalyje, tad ir atsakomybė didžiausia.

Tad kodėl Vilniaus rajono LLRA-KŠS nariai praėjusių metų rudenį atmetė siūlymą atimti iš dvasininko garbės piliečio vardą, o šiemet balsavo prieš siūlymą pakeisti jo vardu pavadintas gatves? Jie dėstė tariamai „religinius“ argumentus, „teisines spragas“, sakė esą miręs dvasininkas „negalėjo apsiginti“. Taip, jis mirė iškart po išvadų paskelbimo, bet procesas vyko jam gyvam esant, tyrėjai išgirdo jo argumentus. Be to, tai ne vieno asmens byla: jis kaltinamas pedofilijos nusikaltimų dangstymu, vadinasi, į nusikalstamą veiklą buvo įsitraukęs ne vienas klerikalas. Sąmoningas nusikaltėlių dangstymas, pabrėžia Vatikanas, tolygu bendradarbiavimui.

Kardinolas yra aukščiausias hierarchas šalyje, tad ir atsakomybė didžiausia. Net jei dėl nepakankamo budrumo vyskupas nepastebi vyskupijoje vykstančios korupcijos, nusikaltimų, jis paprastai atsistatydina. Katalikų Bažnyčios hierarchinė struktūra grįsta kolegialumu, bendru darbu visuose lygiuose – nacionaliniame ir tarptautiniame – ir rezultatų pripažinimu, pagarba. Lenkijos Bažnyčia – ten tikrai vyko tyrimai – pripažino Vatikano sprendimą ir ėmėsi veiksmų. Ir Lietuvos hierarchai nedvejoja aukščiausios bažnytinės institucijos išvadomis, bet krikščioniškas vertybes deklaruojantys politikai neigia šį sprendimą!

Atmesdami visuotinės Bažnyčios autoritetą jie taip kaltina melu tyrimą vykdžiusius bendruomenės narius, Vatikaną. Krikščionybė visada – tai liudija pirmųjų amžių dokumentai – griežtai smerkė nepilnamečių seksualinį išnaudojimą ir dėl to buvo kritikuojama: to meto aukštuomenėje buvo įprastą berniukus ir jaunuolius patikėti „mokytojams“, tai liudija ir Antikos filosofų raštai. Ir seksualinės revoliucijos metu, kai prancūzai net buvo įkūrę „pedofilų gynimo batalioną“, Bažnyčią aiškiai pasisakė prieš bet kokį smurtą prieš nepilnamečius.

Prasidėjus popiežiaus Benedikto XVI pontifikatui imtasi aktyviai tirti dvasinio ir seksualinio piktnaudžiavimo atvejus bažnytinėse institucijose: suspenduoti dvasininkai, pašalinti asmenys iš vienuolijų, kitų religinių institucijų, uždrausta ne viena dvidešimto amžiaus antroje pusėje įsteigta vienuolinė ir pasaulietinė bendruomenė. Ne visi pakluso Vatikano sprendimui ir tęsia veiklą, bet tai asmeninė iniciatyva, jie neatstovauja institucijos. Kai visuotinės Bažnyčios sprendimą atmeta viena ar kita institucija, kalbama apie schizmą, tai yra, „atskilimą“ ar bet kokio ryšio su Vatikanu nutraukimą.

Ar tai daro krikščioniška besiskelbianti LLRA – KŠS? Kažin, bet Vatikano sprendimo neigimas nėra „krikščioniška“, tad krikščionys turėtų piktintis ne protestuojančiais, o LLRA–KŠS nariais.

Bet dvasininko byloje yra ir kaltinimas dėl „16 metų trukusio bendradarbiavimo su Lenkijos Liaudies Respublikos saugumo tarnyba“. Šis faktas menkai domina ne tik jo gynėjus, nors kardinolo vaidmuo to meto Lenkijoje buvo ypač svarbus. Gal todėl Vilniaus rajono ir socialdemokratų vadovaujama Seimo dauguma bei vyriausybė pasisako už desovietizacijos komisijos naikinimą.

Jiems pritaria krikščioniškas vertybes ginantis prezidentas Gitanas Nausėda: „Žinote, jeigu šios komisijos neliks – aš tikrai neraudosiu. Jos veiklos metu mačiau nemažai politikavimo, gerokai mažiau mačiau ekspertiškumo, noro rasti istorinę tiesą. Tai įaudrinti visuomenę lygioje vietoje iš tikrųjų galima nesunkiai. Bet ar to šiandien reikia siekti? Aš tuo labai abejoju“.

Taip, ir Jurijaus Gagarino gatvės „įaudrino visuomenę lygioje vietoje“ arba ilgus metus LLRA–KŠS valdytoje savivaldybėje. Tad jei saugoma sovietų kosmonauto gatvė, išliks ir režimui tarnavusio klerikalo gatvė. Bet privalu aiškiai įvardyti: Vilniaus rajono sprendimas išsaugoti Gulbinowicziui „garbės piliečio“ titulą ir jo vardo gatves yra tik politinis sprendimas.

Tai rodo politikų pasisakymai, pavyzdžiui, Roberto Rackiewiczio: „Aš tik „biškį“ statistikos norėčiau pasakyti: visoje Katalikų bažnyčioje ir pasaulyje procentaliai yra mažiau pedofilijos atvejų nei 2020–2024 metais suburtoje Konservatorių, Laisvės partijos ir už korupcinius nusikaltimus teistos partijos suformuotoje daugumoje“. Tai primena pasisakančius prieš pagalbą Ukrainai, esą per abortus nužudoma daugiau nei karo lauke. Ar tokius „argumentus“ sieja koks nors loginis ar alegorinis ryšys? Taip, sako Seimo daugumą subūrusi socialdemokratų partija kaskart kilus skandalui dėl vieno ar kito koalicijos nario. Ir net geba reliatyvizuoti Konstitucinio teismo sprendimą dėl priesaikos sulaužymo – visai kaip Vilniaus rajono savivaldybė Vatikano sprendimą.

Vis tik krikščioniškomis vertybėmis besipuikuojantis turėtų atminti įsakymą „nemeluok“ ir vykdydami politinę programą – ją pristato Valdemar Tomasevki – nemanipuliuoti tariamai religiniais argumentais: „Verčiau jūs sakykite: „Taip“, jei taip, „Ne“, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“. (Mt 5, 37).