Tai liudija ne tik visuomenės apklausos, rodančios, kad daugiau kaip pusė šalies gyventojų tiki, jog naujoji jėgainė Visagine visgi bus pastatyta, bet ir viešojoje erdvėje itin suaktyvėjusios diskusijos, komentarai, įvairios, ypatingai ekonominę projekto dalį liečiančios, prognozės. Kadangi pastarosios, deja, gana dažnai būna grįstos pasenusiais duomenimis ar paprasčiausiai faktus neatitinkančia informacija, pabandykime apžvelgti šią sritį.
Nors šiuo metu, kol vyksta visų Visagino AE projekto dalyvių – Lietuvos, Strateginio investuotojo, Latvijos, Lenkijos bei Estijos derybos, konkretūs skaičiai negali būti įvardinti, tačiau yra nemažai patikimų, ekspertų bei mokslininkų parengtų studijų, skaičiavimų tarptautiniu mastu, kuriomis remiantis galime kalbėti apie įvairių elektros gamybos būdų kaštus, atominių elektrinių gaminamos elektros kainų intervalus, branduolinio kuro įtaką kainai, pagaliau apžvelgti situaciją ir prognozes elektros rinkoje. Taip išvengtume itin „grubių“ skaičiavimų, keliančių aistras ir tik klaidinančių visuomenę.
Bazinė elektros gamyba – koks būdas ekonomiškai naudingiausias?
Visame pasaulyje elektros energetikos sektoriuje įprasta naudoti fundamentalų pagaminamos elektros energijos įvertinimo metodą LCOE (ang. Levelized Costs of Electricity), kurį lietuviškai būtų galima pavadinti – palyginamoji elektros energijos kaina. Šio metodo privalumas yra tas, kad jį naudojant galima palyginti pagaminamos elektros energijos kaštus tarp visiškai skirtingų technologijų, t.y. nesvarbu ar tai būtų vėjo, dujų, anglies ar atominė elektrinė. Be to, šis metodas leidžia įvertinti per visą jėgainės gyvavimo ciklą pagaminamos elektros kainą.
Itin svarbus šio metodo niuansas tas, kad yra vertinami visi kaštai, įtakojantys pagaminamos elektros kainą – jėgainės pastatymo ir įrengimo kaina, kapitalo kaštai ir paskolų palūkanų sąnaudos, kuro sąnaudos, priežiūros ir eksploatavimo sąnaudos, mokesčiai ir t.t. Be to, yra įtraukiamos ir labai specifinės sąnaudos, tokios kaip panaudoto branduolinio kuro tvarkymo išlaidos atominėms elektrinėms arba CO2 taršos kaštai anglimi kūrenamoms jėgainėms.
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO, angl. OECD) ekspertams įvertinus 190 jėgainių 21 Europos, Amerikos bei Azijos šalyje, yra išleista naujausia ataskaita (‘Projected Costs of Generating Electricity’, 2010 Projektuojami elektros generacijos kaštai), kurioje, remiantis LCOE metodu yra išanalizuota elektros energijos gamybos kaina, kai bazinei elektros gamybai naudojami įvairūs šaltiniai – atsinaujinantys (vėjas, saulė ir t.t.), iškastinis organinis kuras (anglis, gamtinės ir skalūnų dujos) bei branduolinė energija.
Tyrėjai reziumuoja, kad šalies geografinės sąlygos gali stipriai įtakoti, koks energijos gamybos būdas tam kraštui yra naudingiausias. Pavyzdžiui, anglimi kūrenamos elektrinės yra ekonomiškai patrauklios, jei jos yra arti žaliavos šaltinio. Tokios sąlygos labiausiai palankios Australijai ir kai kurioms JAV valstijoms. Panaši situacija yra ir su gamtinėmis dujomis – jų neturinčios šalys nėra apdraustos nuo nenutrūkstamo jų tiekimo, kurį gali lemti infrastruktūros gedimai ar politinės priežastys.
Kalbant apskritai visų šalių kontekste, atominių elektrinių gaminamos elektros energijos kaina, apskaičiuota ataskaitoje naudojant šį fundamentalų metodą, esant 5 proc. diskonto normai, yra pati pigiausia. Taigi, Europoje palyginamosios elektros energijos kainos apatinė ir viršutinė riba, priklausomai nuo technologijos, yra: branduolinės energijos (12.5 – 20) ct/kWh, gamtinių dujų – (20 – 30) ct/kWh, vėjo energijos – (21.5 - 40) ct/kWh. (skaičiuojant, kad 1 USD = 2.5 LT) Ir net diskonto normai, kurią lemia skolintų lėšų brangumas, pasiekus 10 proc., atominių elektrinių gaminama elektros energija, lyginant su kitomis alternatyvomis, yra konkurencinga. Beje, čia taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje dujų kainos yra didesnės, nei kitose Europos valstybėse, todėl, mūsų atveju įvertinus šią pastabą, gamtinių dujų gaminama elektros energijos palyginamoji kaina turėtų būti dar didesnė.
Taigi bendrai vertinant elektros gamybos būdų ekonominį naudingumą, akivaizdu, kad branduolinė energija yra priimtina alternatyva planuojant naujus elektros energijos gamybos pajėgumus.
Akivaizdu, kad branduolinė energija yra priimtina alternatyva planuojant naujus elektros energijos gamybos pajėgumus.
Beje, ne visiems turbūt žinoma, kad šiandien branduolinė energetika yra vienintelė energetikos šaka, pilnai atsakanti už savo atliekų saugų tvarkymą. Kiekviena atominė elektrinė savo eksploatacijos laikotarpiu į specialų fondą privalo kaupti lėšas, būtinas tos atominės elektrinės uždarymui. AE uždarymui ir atliekų tvarkymui reikalingos sumos dydis priklauso nuo reaktoriaus technologijos, susikaupusių radioaktyvių medžiagų kiekio, esamos atominės energijos reguliacinės aplinkos ir kitų veiksnių. Reiktų pažymėti, kad patirtis šioje srityje yra kaupiama ilgus metus, ir ypatingai šiuo metu, nes dauguma anksčiau pastatytų elektrinių tik dabar pasiekia savo gyvavimo ciklo pabaigą. Remiantis nesenai atliktomis studijomis diskontuotos uždarymui skirtos lėšos AE projektuose sudaro ne daugiau kaip 5% nuo pagamintos elektros kaštų (‘Nuclear Fissionary’, 2010).
Pažymėtina, kad vystant naujosios AE projektą Lietuvoje jau dabar yra sprendžiami klausimai, susiję su tokio fondo kūrimu ir yra planuojama, kad nuo pirmosios Visagino AE pagamintos elektros kilovatvalandės būtų kaupiamos lėšos jos uždarymui.
Uranas ir jo įtaka AE gaminamos elektros kainai
Išlaidos branduoliniam kurui (uranui) sudaro nežymią – tik 7–10 proc. atominėse jėgainėse gaminamos elektros savikainos dalį, kai tuo tarpu organinį kurą (dujas, naftos produktus ir kt.) deginančių elektrinių kuro dalis elektros gamybos kaštuose siekia net 60–80 proc. Todėl, urano kainai išaugus net ir dvigubai, AE elektros gamybos kaina padidėtų tik 10-16 proc., kai tuo tarpu dujinėse kombinuoto ciklo elektrinėse – ne mažiau 60 procentų.
Taigi neseniai spaudoje skaitytas komentaras neva „sparčiai brangstantis uranas yra viena iš priežasčių, lemiančių aukštą AE gaminamos elektros kainą“ neturi nieko bendro su faktais grįsta informacija... Greičiau atvirkščiai – branduolinis kuras yra viena iš sąlygų, lemiančių branduolinės energetikos konkurencingumą bei leidžiančių prognozuoti stabilią elektros energijos gamybos kainą ilgam laikotarpiui.
Branduolinis kuras yra viena iš sąlygų, lemiančių branduolinės energetikos konkurencingumą bei leidžiančių prognozuoti stabilią elektros energijos gamybos kainą ilgam laikotarpiui.
Kalbant apie uraną ir jo atsargas, reikia atkreipti dėmesį, jog tai yra plačiai Žemėje paplitęs elementas. Jo yra ne tiktai urano rūdoje, bet ir uolienose, smiltainyje, jūros vandenyje ir t.t. Apie 96 proc. pasaulinių urano rūdos atsargų sukaupta Australijoje, Kanadoje, Kazachstane, Pietų Afrikoje, Brazilijoje, JAV ir kt. šalyse. Taigi, Lietuva, vystydama branduolinę energetiką, užsitikrina galimybę rinkis kurą iš įvairių tiekėjų/šalių ir taip užsitikrinti energijos tiekimo saugumą.
Ar užteks urano? EBPO, Branduolinės energetikos agentūros (NEA) ir Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) duomenimis, esant dabartinei paklausai, urano atsargų užteks mažiausiai šimtui metų. O jei dar įvertinti tai, kad tik apie 60 procentų energetikoje naudojamo urano gaunama iš urano rūdos, o kita dalis – regeneruojant panaudotą branduolinį kurą ir utilizuojant ginklinį uraną ir plutonį, tai sąlyginai pigių urano išteklių užtektų dar ilgesniam laikotarpiui.
Branduolinis kuras, patikimumo požiūriu, yra net laikomas „vietiniu kuru“, mat jo reikia itin mažai (metams tik 20-30 t. branduolinio kuro 1000 MW elektrinei), o jo tiekimas nekelia didelių problemų.
Kintamieji gamybos kaštai, tokie kaip branduolinis kuras, darbuotojų atlyginimai, elektrinės priežiūra, eksploatacija ir kt., tik labai silpnai įtakoja AE gaminamos elektros energijos kainą. Arba kalbant dar paprasčiau – AE pastatyti kainuoja santykinai brangiau (Litai/instaliuotos galios kilovatvalandei) lyginant su dujinėmis ar anglimi kūrenamomis elektrinėmis, bet jos kintamieji gamybos kaštai yra nepalyginamai mažesni. Tokia sąnaudų struktūra, kurioje nedominuoja kuro sąnaudos (kaip tai yra dujinėse elektrinėse) yra geriausias garantas energetinės nepriklausomybės užtikrinimui.
Energijos poreikis tik augs
Naujų atominių elektrinių eksploatacija – 60 metų, statybos, nuo projekto planavimo pradžios, trunka beveik dešimtmetį. Todėl kiekviena šalis, planuodama naujus gamybinius pajėgumus, analizuoja koks bus elektros energijos poreikis po dešimties, o ir daugiau metų. Taip pat prognozuojamas ir elektros energijos realizavimo klausimas.
Visagino AE projektas planuojamas pagal bendros nuosavybės bendrovių modelį, kurio pagrindinis principas užtikrina, kad bendrovės, kurios yra akcijų paketų elektrą gaminančioje įmonėje savininkės ( šio projekto atveju – Lietuva, Strateginis Investuotojas ir Regioniniai Partneriai), yra atsakingos už naujos AE kapitalo ir veiklos kaštų padengimą proporcingai valdomam akcijų skaičiui ir gauna elektros energiją už savikainą proporcingai jų valdomam akcijų kiekiui. Elektros energija bus generuojama į Lietuvos elektros tinklą, o jos pardavimas vyks bendroje Europos rinkoje. Taigi, kiekvienas projekto dalyvis bus atsakingas už elektros energijos, priklausančios jam, realizavimą.
Lietuvos akcijų dalis šiame projekte yra numatoma nemažesnė kaip 34 proc., o tai sudarytų apie trečiąją dalį prognozuojamo reikalingo kiekio būsimojoje Lietuvos elektros energijos poreikio sudėtyje 2020 m.
Nagrinėjant Baltijos regiono elektros rinką, prognozuojama, kad jau šiame dešimtmetyje susidursime su ženkliu, apie 1,3 GW siekiančiu elektros generacijos trūkumu. Mat dėl ES aplinkosauginių direktyvų bus uždaryta dalis senų ir taršių skalūnus, anglį bei dujas deginančių elektrinių kaimyninėse šalyse bei Lietuvoje. Nors ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad turime pakankamai instaliuotų elektros gamybinių pajėgumų, tačiau reikia nepamiršti, kad dauguma yra senos jau savo eksploatacinį amžių baigiančios technologijos, kaip pvz. senoji Lietuvos elektrinė, daugelio miestų termofikacinės elektrinės, kurios tiek dėl naudojamo kuro tiek ir dėl technologijos nebegali konkuruoti. Ką jau kalbėti apie elektros energijos gamybą ilgam laikotarpiui.
Ne ką geresnė situacija prognozuojama ir rytų pusėje – Rusijoje. Mūsų didžioji kaimynė taip pat susiduria su šia labai rimta problema, kur didžioji dalis generacijos pajėgumų yra instaliuoti gana seniai, o jų bazė yra pasenusi tiek technologiškai, tiek morališkai.
Tuo tarpu Skandinavijoje, su kuria Lietuva bus sujungta „NordBalt“ jungtimi, gamybos šaltiniai labai priklauso nuo klimato sąlygų ir būna laikotarpių, kai jaučiamas energijos trūkumas. Todėl ir kaimyninės šalys tam ruošiasi iš anksto. Kaip antai, Suomija, turėdama net kelias elektros perdavimo linijas su Rusija, baigia pasistatyti 1700 MWe galingumo branduolinį reaktorių ir jau planuoja dar du. Kaimyninė Lenkija taip pat turi rimtus planus aktyviai vystyti branduolinę energetiką, kaip alternatyvą labai taršioms anglimi kūrenamoms elektrinėms, kurios yra pagrindinis šios šalies elektros generacijos šaltinis.
Reziumė
Šiuo metu apie 80 proc. visų energijos išteklių bei daugiau kaip 60 proc. elektros energijos Lietuva importuoja praktiškai iš vieno tiekėjo/vienos šalies. Paprastai, jei kurioje nors šalyje energijos importas viršija 10-15 procentus – jau yra „skambinama pavojaus varpais“, sakoma, kad nėra užtikrintas šalies energetinis saugumas.
Taigi jei norime užsitikrinti ne tik patikimą energijos tiekimą, bet ir sukurti konkurencijos pagrindais grįstą energetiką, racionalią ekonominio naudingumo prasme, tą galime padaryti tik investuodami į savus gamybinius pajėgumus. Visų pirma, tai branduolinė energetika, kuri užtikrina patikimą bazinės elektros generacijos šaltinį, t.y. gali dirbti pastoviu gamybos rėžimu itin ilgą laiką, o papildymui – turimi atsinaujinantys energijos šaltiniai bei būsimas Elektrėnų elektrinės naujasis blokas.
Kartu šie šaltiniai sudaro labai gerai diversifikuotą ir nepriklausomą šalies elektros energijos generacijos portfelį. Kitų alternatyvų paprasčiausiai nėra.
