Tokių buvo, deja, daugiau kaip pusė visų galinčiųjų rinkti. Kiti rinkėjai arba žinojo uždavinio atsakymą jau prieš kelis mėnesius, arba balsavo už tuos, kurie „dar nevogė“, šventai tikėdami, kad ir toliau jie nevogs. Neverta kalbėti ir apie tuos politikus, kuriuos rinkėjai jau išrinko, nes nugalėtojai juk teisiami tik po kelių ar keliolikos mėnesių, bet ne kitą dieną po rinkimų. Neverta kalbėti ir apie liberalų partijas, kurios tarsi deimantinė segė prie damos suknelės puošia kiekvieną parlamentą, bet niekados nebūna valdančios. Man norisi pakalbėti apie aukščiausio rango politikus, kurie išliejo prakaito ne mažiau, kaip anie nuvaryti arkliai, bet iš to išėjo tik donelaitiškas niekas (originalo kalba jis pavadintas kiek kitaip, kas dabar nepriimtina mūsų jautriai ausiai). O tokiais aukščiausiojo rango politikais laikyčiau politinių partijų vadovus, kurie taip išsikvėpė, kad nebeteko turėto praeityje politinio potencialo. Jiems reikėtų straipsnio pavadinimą perrašyti pagal politinio žargono taisykles. Naujasis pavadinimas galėtų skambėti taip: „Netekusieji potencialo politikai yra nurašomi.“ Suprantama, niekas nenori būti nurašytas, bet kiekvienas partietis žino, kad su išsivadėjusiu vedliu toli nenukeliausi. Belieka susitarti, kurie vedliai tokiais laikytini. Patikimiausieji arbitrai šiuo klausimu yra mūsų rinkėjai, todėl žvelgdami į rinkėjų verdiktą galima pamatyti, kad jie suskirstė vedlius į tris grupes.
Pirmoje jų atsirado tie, kurie rinkimus laimėjo. Antroje tie, kurie rinkimų nelaimėjo, bet jų partijos atsidūrė Seime. Ir trečioje tie, kurių partijoms rinkėjai pasakė „ne“.
Pirmosios grupės partijų vadovai (Andrius Kubilius, Arūnas Valinskas) tvirtai sėdi ant partiniais balnais pabalnotų baltų žirgų, nuo kurių artimiausiu laiku jų nenutemps jokie vidinės ar išorinės opozicijos traktoriai. Antroje grupėje jau įsitvirtino TT, LSDP ir Darbo partija. Kalbant apie TT, reikia prisiminti ne tik malūnsparnius, autostradų plakatus, milžiniškus nežinia iš kur ar per ką gautus pinigus ir mėgėjišką kino filmą, bet ir jų lyderio tvirtą pažadą gauti ne mažiau kaip pusę visų Seimo vietų. Nėra pagrindo manyti, kad TT lyderiai blefavo, manau, jog lyderis ir jo artimiausia aplinka tvirtai tikėjo, kad ašaros ir pinigai padarys savo. Nepadarė, nes rinkėjai pamatė, jog ašaros netikros, ir kad visi trys KT kaltinimai prezidentui jo apkaltos metu nėra joks grupės draugų sąmokslas, nepaisant AT kolegijos saliamoniško sprendimo, jog nusikalstama veika buvo, bet štai ji neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Tokį gėdingiausią visoje AT istorijoje sprendimą galėjo priimti tik aukščiausios kvalifikacijos teisininkai, kurie teisėjų togas papuošia TT partijos atributika. Vienu iš tokių teisėjų laikyčiau kolegijos pranešėją prof. Vytautą Pesliaką, kuris, siūlydamas kolegijai sprendimą, tikriausiai vadovavosi ne įstatymu, o savo simpatijomis eksprezidentui.
Rinkėjams nusibodo ašaros
Rinkėjams jau atsibodo ašaros, jie norėtų matyti savo ateitį. Ateitį be partijos lyderio dešinės Rinkėjams reikia ne verksmo ir dantų griežimo, o drąsių ir konkrečių siūlymų. Jie nori žinoti, kaip siūlymai bus įgyvendinti, iš kur bus paimtos lėšos.rankos, kuris dabar kaltinamas kyšio davimu, ir panašių subjektų. Rinkėjams reikia ne verksmo ir dantų griežimo, o drąsių ir konkrečių siūlymų. Jie nori žinoti, kaip siūlymai bus įgyvendinti, iš kur bus paimtos lėšos. O dabartinis TT lyderis šių dalykų neakcentuoja. Ar TT partija nurašys savo lyderį, ar lyderis nurašys nepatenkintuosius lyderio sunykusiu politiniu potencialu, palikime spręsti pačiai partijai, jei ji nenori per kitus rinkimus išnykti kaip dūmas arba kaip valstiečiai liaudininkai bei socialliberalai.
Kalbant apie LSDP, kuri užėmė antrą vietą pagal mandatų skaičių, tvirtinti, kad LSDP pralaimėjo rinkimus, būtų netikslu, nes ji gavo vietų dar daugiau nei per 2004 rinkimus. Gal greičiau galime pasakyti, kad ji prarado valdžią, TS-LKD jau surinkus daugiau nei 71 Seimo nario koaliciją. LSDP prarado ir dalį rinkėjų, jei palyginsime su ankstesnių rinkimų rezultatais. Praradimą dar sustiprina tas faktas, kad per šiuos rinkimus balsavo daugiau rinkėjų, taigi lyginant skaičius, reikėtų juos padauginti iš atitinkamo koeficiento. Aš matau kelias tokio praradimo priežastis. Visų pirma LSDP jau 8 metai kaip valdžioje, o rinkėjams retai patinka valdžios partijos. Antra priežastimi laikyčiau partijos pirmininko dosniai dalijamus, bet dažnai nevykdomus pažadus. Tai niekam negali patikti, nes politiko žodis turi būti šventas. LSDP pirmininkas šitos taisyklės taip ir neišmoko, gal ir nebeišmoks. Trečia priežastimi laikyčiau LSDP nenorą ar nesugebėjimą mažinti gyventojų socialinę atskirtį, o tai yra kertinis kiekvienos Vakarų socialdemokratų partijos uždavinys. Jo nesprendžiant, LSDP teisingai priekaištaujama, kad ji remia, kaip ir konservatoriai, tik turtingus žmones. Ir, pagaliau, ketvirtoji priežastis yra kelių socialdemokratinės pakraipos partijų atsiradimas Lietuvoje. Tai ką gi socialdemokratams daryti toliau?
Rinkėjų nusivylimo bet kuria valdžia nepakeisime. Ateis eilė ir TS-LKD valdžiai. Tačiau LSDP pirmininkas turi arba surimtėti, arba užleisti savo pareigas pažadais nesišvaistančiam partiečiui, kuriam ištartas žodis tolygus jo priesaikai. Kalbant apie LSDP gerbėjų skaičiaus mažėjimą, reikia pagaliau užimti tvirtą poziciją ir apsispręsti, kokias vertybes ir kuriuos žmonių interesus mes remiame ir giname. Nustokime remti tik tuos, kurie rinkimams gali atseikėti maišą pinigų. TT partijos patyrimas parodė, kad ir keli maišai nepadaro esminių pokyčių rinkėjų sąmonei.
Jei mes norime suvienyti visus Lietuvos socialdemokratus ir taip padidinti savo rėmėjų skaičių dar keliais procentais, reikėtų pakeisti LSDP statutą ir leisti LSDP frakcijoms veikti partijos viduje. Jų pirmininkai automatiškai taptų LSDP tarybos ir jos prezidiumo nariais, o pati frakcija turėtų teisę pareikšti atskirą nuomonę bet kuriuo klausimu, ir ji būtų publikuojama kartu su kitais LSDP dokumentais.
Darbo partijos kosminis skrydis baigėsi katastrofos pradžia, kuri visiškai pasireikš jau netrukus. Bet jei koalicijos ašis yra kuri nors stambi partija, o visi kiti jos nariai – gerokai silpnesni, tai smulkesnieji partneriai, pasirašydami koalicinę sutartį, kartu pasirašo ir savo partijos būsimos mirties liudijimą.Toks likimas laukia ne tik Darbo partijos, bet ir kitų vieno žmogaus partijų, kurių pirmininkai yra diktatoriai, kurios neturi jokios ideologijos, o jų programos – gražių žodžių rinkinys. Todėl nebeverta aušinti burnos dėl šios partijos likimo.
Koks likimas laukia valstiečių-liaudininkų ir socialliberalų?
Kalbant apie trečią partijų grupę, kurios yra taip pat vieno žmogaus partijos, rinkėjų verdiktas jau paskelbtas. Tokių partijų nebėra Seime, yra tik jų likučiai. Vadinasi, tų partijų vedliai nuvedė jas į politinį užribį, kuriame būdamos jos greitai pradės merdėti, kol atsisveikins su šiuo pasauliu. Toks likimas laukia valstiečių-liaudininkų ir socialliberalų. Jų vedliai jau nebeturi politinio potencialo, kuris mobilizuotų jų nusivylusius narius. Jiems reikia pailsėti kurį laiką.
Dar keli sakiniai apie koalicijų privalumus ir pavojus. Koalicijos tvarios, jei jas formuoja savo politiniu svoriu tolygios partijos. Bet jei koalicijos ašis yra kuri nors stambi partija, o visi kiti jos nariai – gerokai silpnesni, tai smulkesnieji partneriai, pasirašydami koalicinę sutartį, kartu pasirašo ir savo partijos būsimos mirties liudijimą. Nes, jei koalicijai seksis, tai visus nuopelnus prisiims jos stambusis centras. Kokia nors partinė smulkmė rinkėjų nedomins. Jei nesiseks, rinkėjai nubaus visus. Taip jau atsitiko su krikdemais 1996-2000 metais ir su socialliberalais bei valstiečiais liaudininkais per šio Seimo kadenciją. Taigi palaukime, kurios partijos netrukus pareikš, kaip kadaise Romos imperijos gladiatoriai: „Ave Caesar-moriturus te salutat“ (sveikas, Cezari, – einąs mirti tave sveikina), žodį „Caesar“ pakeisdami žodžiu „TS-LKD“. Bet prieš mirtį tos partijos dar pasidžiaugs valdžios loviu. Gal jų ir yra toks tikslas.
