Dažnas lietuvis dar likus keliems mėnesiams iki lapkričio 4-osios taip pat buvo pasirinkęs, kuris Lietuvai geriau: demokratas B.Obama, ar respublikonas Johnas McCainas. Beveik visi netgi galėjo paremti savo nuomonę argumentais. Tiesa, daugumą jų vienijo spėlionės, kokių JAV santykių su Rusija galima tikėtis ateityje, sprendžiant iš tų kandidatų pasisakymų, kuriuos skelbdavo Lietuvos žiniasklaida. Tačiau šįkart ne apie tai.
Mes žinojome, kuris pretendentas yra tinkamesnis į JAV prezidentus vos ne prieš pusmetį, tačiau dar dabar nenutuokiame, kokie kandidatai kitų metų gegužę bandys tapti Lietuvos vadovu.
Žinoma, nėra ko lyginti Lietuvos su Amerika. Skiriasi ne tik rinkimų ar politinės sistemos, bet ir valstybių dydžiai. Kol prisistatytum kiekvienai iš JAV valstijų, Lietuvoje jau būtum pramintas užsikirtusia plokštele. Mūsuose nereikia pradėti per anksti. Pavyzdžiui, kaip viena iš Tvarkos ir Teisingumo nelaimėjimo Seimo rinkimuose priežasčių minima dar iki spalio išsikvėpusi rinkimų kampanija.
Galima sakyti, jog šį kartą taip sutapo, kad lietuvių politikams teko visą dėmesį ir resursus mesti į parlamento rinkimus. Galvoti apie balsavimą dėl prezidento tiesiog nebuvo laiko ir jėgų. Tačiau ir kitomis aplinkybėmis apie pretendentus turbūt žinotume tik tiek, kiek praneštų vienintelės šio lauželio kurstytojos – visuomenės nuomonių tyrimo agentūros ir žiniasklaida, kai pritrūksta politinių temų.
Lietuvos politinės jėgos linkusios slapukauti kuo ilgiau, nebent turi tokį amžiną kandidatą kaip Kazimiera Prunskienė. Galimus pretendentus geriau laikyti po devyniais užraktais, nes per anksti praskleidus šydą kas nors gali spėti prisipildyti tikrų ar netikrų pamazgų kibirą ir panaudoti jį taip, kaip mūsuose madinga.
Be to, žaibo efektas vis dar veikia – vos įsisteigusi Tautos prisikėlimo partija iškart tapo trečios pagal dydį parlamento frakcijos šeimininke. Lietuviai mėgsta rinkti naujus veidus. Reikia B.Obamos lygio talento, kad išliktum šviežias ir įdomus po pusantrų metų rinkimų kampanijos.
Kita vertus, Lietuvos kontekste būsimasis JAV vadovas – jau patyręs politikos vilkas, nes juk ir dabar yra Ilinojaus valstijos senatorius. Mums labiau patinka visiški politikos naujokai, atėję iš kitų sričių. Nebūtinai Asta Baukutė ar Antanas Nedzinskas. Tokiais buvo ir kadaise į prezidentus pirmą kartą kandidatavę Petras Auštrevičius ar Artūras Paulauskas. Tiesa, iki pergalių pastariesiems pritrūko, tačiau ne tiek ir daug.
Dar viena lietuviškos politinės sistemos savybė – pagrindinėms partijoms savo viduje sunku atrasti kandidatų į valstybės vadovus. Dėl iškreiptų struktūrų iki lyderių sunku prasibrauti naujoms figūroms, o senieji vedliai rinkėjams pabodę arba neturi ryškaus savo įvaizdžio. Jie labiau tapatinami su partija nei su konkrečiomis asmens savybėmis.
Tiesą sakant, greičiausiai sunku atrasti ir rimtų nepartinių kandidatų. Dauguma tokių žmonių arba nesiryžta keisti darbo, arba nenori teptis rankų.
Belieka laukti. Vieną dieną kandidatai į Lietuvos prezidentus bus priversti įteikti dokumentus Vyriausiajai rinkimų komisijai. JAV respublikonai tuomet greičiausiai jau svarstys, kokia asmenybė galėtų grąžinti jų partiją į Baltuosius rūmus.
