Po rinkimų pirmą kartą lankiausi čia, kur Valdo Adamkaus laikais man visi šypsojosi pro sukąstus dantis, nes visuomet buvau svetimas, priklausiau mažumoms (ne seksualinėms). Žvelgiant į sukviestų svečių būrį, neatrodė, kad kas nors pasikeitė, šie senosios rinkimus pralaimėjusios valdžios trubadūrai ir toliau prezidentūroje šeimininkauja kaip namie.
Kodėl tiek daug buvo prikviesta LRT atstovų, kai iš kitų, kur kas populiaresnių, TV kanalų garbė susitikti su prezidente buvo suteikta tik generaliniams direktoriams? Ar LRT išskirta už skolas, ar už nežinia kur pradangintus komercinių lėšų 35 mln. litų, ar už tai, kad kas vakarą talžo skolon Andriaus Kubiliaus Vyriausybę? Ar prezidentės patarėjai Linas Balsys ir Daiva Ulbinaitė savo buvusiems kolegoms iš LRT padėjo sutvarkyti reikalus?
Prabilęs vienas iš Paleckio atžalų, tas, kuris dabar yra LRT generalinio direktoriaus pavaduotojas, atskleidė LRT delegacijos misiją – apskųsti prezidentei Televizijos ir radijo centrą dėl neteisingų tarifų (Prezidentė LRT skundus išgirdo ir vakar išsikvietusi Ryšių reguliavimo tarnybos vadovą sutarė sumažinti transliacijų tarifus.) Ne mažiau nuo Paleckio kliuvo ir vienam dienraščiui, kuris yra neetiškas, juodina LRT, šmeižia, kad čia naikinama nuomonių įvairovė, tuo metu nėra Lietuvoje kitos vietos, kur taip klestėtų žurnalistų laisvės ir teisės. Kadangi to dienraščio pavadinimas nebuvo paminėtas, tik po to, kai „Delfi“ vadovė Monika Garbačiauskaitė pritarė Paleckiui, kad tas neetiškas dienraštis nesuteikia žodžio LRT, ūmai supratau, kad čia kalbama apie „Lietuvos žinias“. Per visą susitikimą kalba sukosi apie vieną dienraštį, kurio pavadinimo nedrįstama ištarti, – tai bent įtaka, galima susirgti didybės manija.
CK laikais po tokio įskundimo redaktoriui būtų reikėję nusišauti. Kadangi sėdėjau demokratinės valstybės prezidentūroje, kur aš nieko nepamečiau ir man niekas neskolingas, nenorėdamas valstybės vadovės akivaizdoje aiškintis santykių su demagogu, nukilau mintimis į ankstesnius laikus.
Iš studijų Vilniaus universitete puikiai prisimenu Lietuvos žurnalistikos istorijos epizodus apie „Aušrą“ ir „Varpą“ – nors vadovėlių nebuvo, juos pavadavo puikios neprilygstamos Broniaus Raguočio paskaitos. Ir viskas išgaravo iš galvos apie „Iskrą“, „Pravdą“, „Tiesą“– partinė spauda žlugo sykiu su komunizmu. Tačiau nieko universitete nemokė apie likiminę Lietuvos žurnalistikos figūrą Paleckį. Ir dabar nemoko, nors dabartinei Lietuvos žiniasklaidai Paleckis daro didesnę įtaką nei Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, broliai Vileišiai. Jau vien todėl, kad tiek daug Paleckių, kurie, užsiimdami kita veikla (politika, diplomatija, žvalgyba), vis dėlto save vadina žurnalistais – ir senelis, ir tėvas, ir anūkai. Visi ragavę neblogo mokslo, matę pasaulio, nors mąstytojai ne iš stipriųjų. Tarsi būtų vienas asmuo. Arba vieno asmens klonai. Arba matrioška, kai iš vieno Paleckio išimamas antras Paleckis, trečias. Nieko individualaus, todėl vardai čia būtų nereikalingas painėlis.
Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje Paleckis visuomet sukiodavosi ten, kur reikėjo kelti netvarką, neramumus, abejones. Net vadovavo Butų nuomininkų draugijai, kiršindamas juos su namų savininkais. Dėsninga, kad neramiais lūžio – 1926–1927 metais – vadovavo Eltai. Kaip dabar, nuolat didėjančios socialinės įtampos ir agresijos, galinčios sprogti masinėmis riaušėmis nuo menkiausios kibirkšties, metu Paleckis vadovauja Lietuvos televizijai.
Metodai nesikeičia. Tada prieš karą Paleckis buvo „antifašistinio“ Liaudies fronto komiteto narys. Ir nūnai vadovauja Frontui. Prieškario Kaune jis viliodavo į landynę „Pšecivka“ (lietuviškai „Priešais“) žurnalistus, rašytojus, inteligentus, kuriuos prie nemokamo alaus bokalo ir degtinės taurelės verbuodavo į Paleckio broliją. Dabar Vilniaus senamiestyje kiekvieną ketvirtadienį „Šaunioje vietelėje“ rengiami žurnalistų ir apžvalgininkų Paleckio brolijos vakarėliai, kuriuose nutariama, kuris laikraštis etiškas, o kuris ne.
Prieškario laikinojoje sostinėje Paleckis redagavo nežinia už kieno pinigus ir kam leidžiamus žurnalėlius ir laikraštpalaikius, kurie mirdavo dar neišspausdinti („Naujasis žodis“, „Laiko žodis“, „Laisvas žodis“). Tačiau vienas Paleckio kūrinys Lietuvos žurnalistikos istorijoje liko nemirtingas – tai jo politikos, kelionių įspūdžių ir memuarinės publicistikos knyga „SSRS mūsų akimis“ (1933). Kieno tos akys? Tarytum liberalaus, Vakarų socialdemokratijai artimo intelektualo. Tačiau jos nepamatė Stalino gulago, kolektyvizacijos ir industrializacijos siaubo. Paleckio „SSRS mūsų akimis“ – meluojančios žurnalistikos klasika. Suprantama, kodėl žurnalistai buvo priversti meluoti okupacijos laikais – partijos diktatūra, CK, KGB, cenzūra. Bet kodėl savo noru meluojama nepriklausomoje Lietuvoje – ir prieš karą, ir dabar? Į šį klausimą galėtų atsakyti tik Paleckis. Balta buvo vadinama juoda Vytauto Pociūno byloje, nesirenkamos priemonės Seimo ir prezidento rinkimuose. Meluojama ne tik per rinkimus.
Sulaukęs pritarimo prezidentūroje, suįžūlėjęs Paleckis jau išdrįso ištarti dienraščio pavadinimą ir LRT tarybos posėdyje: atseit „Lietuvos žiniose“ mindoma žurnalistikos etika – spausdinami jauno žurnalisto straipsniai, kurių jis nerašęs. Niekad nereaguočiau į šį šmeižtą vien todėl, kad nemanau, jog iš Maskvos parvežta matrioška gali mane mokyti etikos. Tačiau šį Paleckio melą išplatino LRT tarybos narys, BNS direktorius Artūras Račas, savo rašinėlį iškalbingai pavadinęs „Kas vyksta “Lietuvos žiniose„?“ Net po to, kai jaunas „Lietuvos žinių“ žurnalistas nusiuntė laišką, kuriame paaiškino, kad jis vis dėlto yra publikacijos bendrautoris, „Lietuvos žinios“ nesulaukė A.Račo atsiprašymo.
Todėl vakarykštė staigmena buvo logiška: prezidentės D.Grybauskaitės naujai deleguotas tarybos narys A.Račas balsavo ne už kolegą T.Dapkų, o už LRT valdžią. Kadangi savo sentimentalokuose rašinėliuose A.Račas mėgsta pasidalyti asmenine patirtimi, aš taip pat pasidalysiu.
Prieš trejetą metų su Baltijos kraštų žurnalistų delegacija keliavau po Kinijos Liaudies Respubliką. Viešbučių gretimame kambaryje dažniausiai apsigyvendavo latviško BNS vadovas. Išgėręs bare jis dažnai man svajingai pasakodavo, kaip kiekvienais metais visą mėnesį stažuojasi Maskvoje, kokie ten puikūs viešbučiai ir dideli komandiruotpinigiai. „O Audrius Matonis (tuometis lietuviško BNS direktorius) irgi į Maskvą važiuoja?“ – atsargiai paklausiau. „Ne, Audrius nevažiuoja, jis bijo“, – atsakė rygiškis. O A.Račas? Ar galima BNS pasitikėti?
Kai kalbuosi su Paleckiu, mane visuomet apima pavojaus nuojauta, kad esu tardomas. Jaunas patiklus „Lietuvos žinių“ žurnalistas to nežinojo, pasakė savo nuomonę apie kolegės tekstą, nesitikėdamas, kad Paleckis privatų pokalbį paskelbs oficialiame LRT tarybos posėdyje. Nemoraliausia šioje istorijoje yra tai, kad Marijus Širvinskas (tokia šio jauno talentingo žurnalisto pavardė) pasiprašė į „Lietuvos žinias“, savo noru išėjęs iš LRT, kur jam buvo ne pakeliui su Audriumi Siaurusevičiumi, Virginijumi Savukynu – visa Paleckio brolija. Dabar, manipuliuojant juo, buvo pabandyta smogti dienraščiui. Tai kerštas „Lietuvos žinioms“ už tai, kad jos atsisako tęsti Paleckio tradicijas.
