Susidarė įspūdis, kad šiais metais partijos net nesugebėjo atrasti žmones motyvuojančio dirgiklio, kodėl jiems svarbu europarlamentarų jūroje turėti ir tuos dvylika lietuvių.
Nesakau, kad anąkart buvo geriau. Darbo partija „važiavo“ su populistiniais šūkiais, kaip jie išgelbės Lietuvą nuo Ignalinos atominės elektrinės uždarymo ir užsidegę pasakojo, kad jau kai jie „paims“ EP, tai Lietuvai dirbs dieną naktį.
Išmanymo buvo gal net mažiau nei dabar, bet bent buvo aistros.
Kai kurie parlamentarai dirbo daug, gal ir ne dieną naktį, bet iš Darbo partijos ano sąrašo liko bene vienintelis Šarūnas Birutis. Pora aktyviausių moterų, kurios Lietuvoje neretai kai ką pakalbėdavo apie Europos reikalus, pasirinko kitas politines jėgas. Perbėgėles priėmė tie, kurie ir patys nelabai turi šansų...
Visos kitos politinės jėgos išsistatė savo lyderius. Taip pat ir Darbo partija. Nežinia, kaip elgsis Artūras Zuokas, bet atrodo, kad bent keli partijų lyderiai į Europos Parlamentą tikrai išvažiuos. Ir šia prasme EP tikrai tarnauja kaip politinė priebėga – kai nėra vietos čia, Lietuvoje, tai bent yra vilties atsigauti ten, Briuselyje ir Strasbūre. Ir atlygis solidus, ir šiaip statusas visai neblogas. Ir net pinigų politinei veiklai bei jos viešinimui yra skirta – nereikės eiti ištiesus ranką per Lietuvos verslininkus.
Bėda tik kad užsigalvoję apie savo būsimas karjeras Europoje, politikai pamiršo Lietuvos rinkėją. Siųsti žinią jam, paaiškinančią, kokia jam nauda, ne tik materialinė, bet gal ir idėjinė, iš mūsų buvimo Europos Parlamente. Juolab ši institucija įgauna vis daugiau svorio.
Jei kartu būtų vykęs ir prezidento rinkimų antrasis turas, sociologai tikėjo bent 40 proc. rinkėjų aktyvumu. Dabar jei ateis 20 proc., bus gerai. Bet juk tai yra tiek nedaug ir demokratija čia nelabai pavadinsi. Iš bėdos.
