Laiškas bus striukas, nes ilgų Jūs neturite laiko skaityti: Valstybės saugumo departamente (VSD) visi ruošiasi prezidento pasikeitimui, niekas neabejoja, kad reikės sėsti, tik nežino – kiek ir kam? Stačiai panikos departamentas.
Mes neakivaizdžiai esame pažįstami nuo savaitinio žurnalo „Ekstra“ laikų, nors niekad nebuvome susitikę. Tačiau visuomet žinojau, kad departamentui vadovaujate Jūs – generolai ateina ir išeina, be to, ko tie generolai verti? Antai generolas Arvydas Pocius iš tikrųjų tebuvo KGB rezervo vyresnysis leitenantas. Visiška butaforija, kaip ir parlamentas, rinkimai, nepriklausomi teismai, laisva žiniasklaida ir kiti demokratijos institutai. Brandžiose bananų respublikose realioji valdžia priklauso specialiosioms tarnyboms ir jų surinkta slapta informacija disponuojantiems pulkininkams. Jūs, brangus Pulkininke, valdydamas visą informaciją, jau seniai valdote ne tik VSD. Todėl tie, kurie reikalauja parlamentinės VSD kontrolės, nežino, ką kalba. Vienas tokių nežinėlių, savikritiškai prisipažinsiu, buvau ir aš. Jūs buvote priverstas mane pamokyti.
Jums, senam žvalgybos vilkui, nesunku buvo įtikinti mano patraukiamą per dantį dėl nepakankamos parlamentinės VSD kontrolės Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininką, politinių intrigų mokyklos naujoką, neva mano vieša kritika turi slaptų kėslų: nuversti jį iš posto, apsaugoti agentūrą ir išklibinti valstybės pamatus.
Jeigu parlamento komiteto pirmininko atviro laiško „Darbas verslo grupei ar?..“ bent dešimtoji dalis teiginių būtų patvirtinti teisme, nebeliktų jokių „ar“. Tokios nuodų porcijos ganėtų dienraščio ir jo redaktoriaus pilietinei mirčiai, „vanagų“ lizde – „vanagų gripo“ užkratui.
Bet tokios sėkmės gal nė pats nesitikėjote. Mat Jūsų pakištoje dezinformacijoje nusižengta pagrindinei KGB taisyklei: melas tik tada pasiekia tikslą, kai jo negali nei patvirtinti, nei paneigti. Net pasitelkus į talką Jūsų taip pat valdomus korumpuotus teisėjus, teisme sutrukdytų liudininkai. Jų pernelyg daug – visas Jaunimo teatras, su kuriuo rengiau tas istorines 1988 metų gastroles į Jungtines Amerikos Valstijas – ne per kokią KGB priedangos organizaciją „Tėviškę“, o per komercinę struktūrą „Moskoncertas“.
Nuo šmeižto, kad buvau sovietinis teatro menininkų cenzorius, turiu patikimą nepramušamą skydą – pačius teatro menininkus. Kaip juokauju, aš buvau paties Donato Banionio viršininkas, taip pat tokių nuostabių asmenybių, kaip Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Vytautas Paukštė, Valentinas Masalskis, Rūta Staliliūnaitė, Gražina Balandytė, Eugenija Pleškytė, iš kurių dabar aš tesu vertas nebent paprašyti autografo. Nekalbant apie mano draugus, lietuvių teatro režisūros korifėjus Eimuntą Nekrošių, Joną Vaitkų, Rimą Tuminą, Saulių Varną, gaila, su mumis jau nebėra šviesaus atminimo Dalios Tamulevičiūtės. Tai buvo lietuvių teatro aukso amžius, visi rašė apie „Lietuvos teatro“ fenomeną. Taip pat – ir aš pats. Mat būdamas Kultūros ministerijos meno reikalų viršininkas, buvau Lietuvos teatro sąjungos garsiosios teatrologų sekcijos pirmininkas, taigi faktiškai vertinau savo paties darbą. Šių dienų požiūriu – gilus interesų konfliktas, bet anuomet mes net tokios sąvokos nežinojome. Ką pakalbėdavau uždarame naujojo spektaklio aptarime, netrukus paskelbdavau viešoje recenzijoje – tikras M.Gorbačiovo „glasnost“ (viešumo) politikos triumfas. Dauguma tų teatro kritikos straipsnių, recenzijų dar cenzūros laikais (1989 m.) išleistoje mano knygoje „Teatras be iliuzijų“ – nė vieno jos žodžio man nereikia išsižadėti, iš jos dabar mokosi teatrologijos studentai.
Bet atsiprašau, Pulkininke, kad gaišinu Jus meno reikalais, kurie Jums neįdomūs. Iš teisybės juk Jums nesvarbu, kas čia teisus – aš ar pirmininkas. Abiem atvejais laimite Jūs, o pralaimime mes su pirmininku – štai kur visas operacijos genialumas.
Šios operacijos esmė - pats konfliktas, o ne jo atomazga. Kuo šis konfliktas didesnis, kuo į jį įtraukta daugiau dalyvių, užvaldytų destruktyvių aistrų, – tuo geriau. Tai jau VSD valdomos žiniasklaidos rūpestis. VSD žiniasklaidos centro dera visuomet ieškoti ten, kur generuojamas melas – elektros skydinėje. Šios skydinės ir jos nakvininkų aptarnaujančio personalo vaidmenį atlieka Virginijus Savukynas. Nepaisydamas sunkios vaikystės internate ir silpnos sveikatos, šis devyndarbis visur suskumba – net suspėjo nukentėti nuo tarybų valdžios, nes, anot gandų, jo senelis ar prosenelis dalyvavo 1863 metų sukilime ar atvirkščiai – griežtai atsisakė nešti rąstą 1917-aisiais V.Lenino šeštadienio talkoje. Žodžiu, iš disidentų giminės.
Nors, Pulkininke, mudu niekad nebendravome, Jūs mane pažįstate kaip nuluptą. Žinote, kad visuomet einu iki galo. Tai būtų dar labiau išplėtę konfliktą. BTV „Sąmokslo teorijoje“ įsikarščiavęs pirmininkas užsipuolė mūsų lizdo nekaltą jaunėlį rubuilį „vanagiuką“, atseit jis ima pinigus iš oligarchų. Kita vertus, Seimo nariai, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų du šulai Irena Degutienė ir Mantas Adomėnas neišlaikė pauzės ir jau pareiškė solidarumą Seimo komiteto pirmininkui. Jūsų, pulkininke, pasiuntinukas generolas Povilas su dezinformacija taip greitai bėgiojo tarp Prezidentūros, Seimo ir skydinės, kad pralenkė laiką. Todėl I.Degutienė iš anksto, lyg Jūsų užsakymu, pradėjo kalbėti apie partijos kolegos puolimą ir „gyvenimą baimėje“, kurią, be abejo, kelia „vanagai“. Nedaug trūko, kad politikai būtų puolę Jums į kojas: „Tiems „vanagams“ nėra nieko šventa, jie nepasigailės nei seno (Valdo Adamkaus), nei jauno (mūsų partijos perspektyvaus nario, kurio laukė puiki ateitis), šitie gangsteriai neima į nelaisvę gyvų, dirbk toliau, Pulkininke, mūsų ir tėvynės labui, sek ir šnipinėk, laikydamasis įstatymų, saugok mus nuo „vanagų“ ir visokio blogio.“
Įsivaizduoju, koks Jūs, Pulkininke, buvote patenkintas: tai, ko nepavyko pasiekti operacija „Vanagai“, padarėte pasakėlėmis iš skydinės - izoliavote Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus, jos lyderius nuo vis dar pasitaikančių nepriklausomų žurnalistų ir apžvalgininkų.
Bet manipuliuoti iki begalybės įmanu, Pulkininke, tik nebrandžiomis neatsakingomis asmenybėmis. Pirmasis atsitokėjo Seimo NSGK pirmininkas. Pajutęs atsakomybę savo partijai ir rinkėjams, jis pirmas paskambino man ir ištiesė ranką. Kadangi aš irgi atsakingas už dienraštį, jame dirbančius žmones, man nesunku buvo užmiršti nuoskaudą. Be to, įgijau neįkainojamos patirties – visą dieną pabuvau kagėbisto kailyje. Niekam tokio košmaro nelinkėčiau. Labiausiai žeidė tokia „paguoda“: „Nesijaudinkite, gal praeityje ir buvote kur įsipainioję, svarbiausia – ką dabar žmogus daro.“
Iš Jūsų, Pulkininke, suplanuotos destrukcijos tebuvo viena išeitis. Ir ji buvo rasta – susitaikymas. Dabar po prezidento rinkimų būsimasis VSD vadovas pareikalaus visų operatyvinio sekimo bylų. Ir tada paaiškės, kad Lietuvoje Jūs visus sekėte: ir dešiniuosius, ir kairiuosius, ir centristus, ir liberalus. Net Gediminą Kirkilą su žmona ir – neįtikėtina – patį Albiną Janušką. Bankininkus ir verslininkus. Redaktorius ir ministrus. Ir visus šmeižėte, kiršinote. Kaip mane su NSGK pirmininku.
Kadangi ruošiatės persikraustyti į valdiškus namus, girdėjau, Pulkininke, parduodate kotedžą Turniškėse su visa moderniausia pasiklausymo aparatūra. Galite pasiūlyti V.Savukynui, kuris, šaltinių teigimu, šiuo metu yra geriausiai mokamas žurnalistas.
