Juk žvelgiant į auksinių žvaigždučių žydrame fone „patiekalą“, apetitas kyla, nes europarlamentaro mandatas teikia ne tik privilegijas, tam tikrą įtaką ir pažintis. Jis tikrai papuoš tiek baigiančių, tiek pradedančių savo karjerą politikų biografijas.
Nors jau yra aukso raidėmis į Lietuvos istoriją įsiamžinusiųjų tryliktukas, kuris pirmasis pramynė takus į Briuselį ir Strasbūrą, Lietuvos rinkėjai ir partijos vis dar sunkiai orientuojasi eurorinkimų tiksluose. Artėjant EP rinkimams kartais peršasi mintis, kad nėra skirtumo tarp rudenį vykusių rinkimų ir vyksiančiųjų birželį. Net partijų kandidatų sąrašuose rikiuojasi tos pačios pavardės kaip ir į Seimo rinkimus.
Piliečiams EP rinkimai nieko nebyloja, nes kažin ar daug atsirastų mūsų krašte gyventojų, kurie sugebėtų išvardyti visus trylika Lietuvos europarlamentarų. Nenuostabu, nes per visą penkerių metų kadenciją tik keli iš jų buvo pastebimi krašto viešojoje erdvėje. Neaišku, kiek piliečių ateitų ir į EP rinkimus, jei šie vyktų atskirai nuo prezidento rinkimų.
Pagaliau ekonominio sunkmečio sąlygomis žmonėms kur kas svarbesnės vidaus problemos (lito stabilumas, nedarbas, mokesčių politika ir pan.), nei Europos Sąjungos (ES) ateitis, migracija, kova su įvairaus pobūdžio diskriminacija, vyrų ir moterų lygybė, aplinkos ir vartotojų apsauga, ES biudžetas... Tiesa, dar reikėtų pasitikslinti, kuris kandidatas ir iš kurios partijos sugebėtų kompetentingai apie Europos politikos prioritetus pasvarstyti.
Beveik neabejojama, kad rinkėjai bus abejingi vangiam ir inertiškam EP rinkimų vajui, o nuobodžios diskusijos per jį yra garantuotos.
Lieka tikėtis, jog šįsyk nebus pabrėžiama, kad europarlamentarai iš Lietuvos į Briuselį vyksta kaip kokia nors krepšinio komanda į Europos čempionatą ginti ir atstovauti „gintarinės šalies“ interesams. Juk patys europarlamentarai nenoriai pripažįsta, kad tarpusavyje bendrauja retai. Tad beveik neabejojama, kad rinkėjai bus abejingi vangiam ir inertiškam EP rinkimų vajui, o nuobodžios diskusijos per jį yra garantuotos.
Visa tai gerai supranta politikai, todėl eurorinkimai Lietuvos partijoms tapo ir puikia proga patyliukais spręsti savo „vidaus problemas“. Sveikintinas reiškinys, kai į didžiąją politiką bando ateiti tokie žmonės kaip Leonidas Donskis ar Raimundas Kuodis. Darbas EP šioms asmenybėms padėtų įgyti svarbios politinės patirties. Tačiau kol kas susidaro vaizdas, kad eurorinkimai – galimybė iš Lietuvos politinio gyvenimo „eksportuoti“ nevykėlius. Kaip kitaip vertinti faktą, kad Rolandas Paksas, Gediminas Kirkilas, Vilija Blinkevičiūtė, Viktoras Uspaskichas, Artūras Paulauskas puikuojasi savo partijų preliminarių sąrašų viršūnėse?
Taip pat akivaizdu, kad EP rinkimų kampaniją nustelbs prezidento rinkimai. Todėl ar neturėtume pripažinti, kad mūsų politinė sistema tiesiog ydinga, nes per pusmetį šalyje įvyksta net treji rinkimai, kurie formuoja svarbiausias valstybės institucijas, deleguoja šalies atstovus į Europos struktūras? Tokioje situacijoje sunku būtų kaltinti piliečius, kad jie neaktyvūs, abejingi, nesistengia atsakingai dalyvauti valdžios formavimo procesuose. Kaip pilietis gali noriai, įsigilinęs dalyvauti rinkimuose, kurie vyksta vienas po kito? Jei vadovautumės pilietine samprata, kad rinktis reikia atsakingai, jam nieko kita nelieka, kaip tik nuo ryto iki vakaro nagrinėti partijų ir kandidatų į prezidentus programas, kalbas... Neką "saldžiau" yra ir partijoms, nes joms tenka organizuoti vieną rinkimų kampaniją po kitos.
Žinant apie nuolatinę EP rinkimų datą, ar nevertėtų persvarstyti tų Konstitucijos straipsnių, kurie nustato prezidento ir Seimo rinkimų datas, nes jei rinkimai nėra televizijos šou, per kurį balsuojama už „žvaigždžių“ ir „žvaigždelių“ išlikimus, o demokratijos proceso instrumentai, tai ši rinkimų tvarka turėtų būti pakoreguota. Kitaip rinkimai vargins tiek partijas, tiek piliečius, bet neugdys mūsų šalies politinės kultūros.
