Iš tiesų tas nedidukas Lietuvos miestelis (nenoriu minėti pavadinimo sąmoningai, nes jis šia prasme niekuo nesiskiria nuo visų kitų šalies miestelių) dar nėra visai krizės sugniuždytas ir apmiręs. Čia gyvenantys žmonės, įsikūrę ežerų pakrantėse, priima nemažai poilsiautojų. Iš Lietuvos ir viso pasaulio. Bet lyginant, pavyzdžiui, su panašiu miesteliu kaimyninėje Latvijoje, pas mus padėtis, švelniai tariant, liūdna.O savaitgaliai, mielieji, šventi. Per juos dirba tik kvailiai. Arba, pavyzdžiui, latviai.
Informacija, informacija, informacija. Štai ko visada reikia bet kuriam keliautojui. Jei Latvijoje, pavyzdžiui, Kūldigoje, ir bet kur kitur, turistų informacijos centro durys atlapos nuo ryto ir užsiveria tik vėlai vakare, o išėjus darbuotojui net ir naktį visą informaciją rasi skelbimų lentoje ar tiesiog languose, tai Lietuvoje dirbama valdiškai – nuo 9 iki 17/18 val.
Penktadieniais laikas dar trumpesnis. O savaitgaliai, mielieji, šventi. Per juos dirba tik kvailiai. Arba, pavyzdžiui, latviai. Arba visi tie, kurie kiek kitaip nei lietuviai supranta turistų informavimą. Bet užėjęs ir paklausęs informacijos centre dirbančio dėdulės, o kur šiame gražiame miestelyje galima rasti internetą, gausi daug atsakymų, bet nei vieno tikro.
Tada blaškaisi po miestelį, užsuki vienur, kitur, trečiur – vieni atostogauja, antri pietauja, o treti neįpareigoti įsileisti ir tik per keistą sutapimą patenki prie burzgiančios dėžės, kuri vienintelė iš keturių esančių salėje, veikia ir nukelia tave į virtualų pasaulį. Oficialiai tai vadinasi „Langas į ateitį“. Realiai – Lietuvoje geriausiai savimi pasirūpinti iš anksto ir internetą ar informaciją apie vietą, kur keliauji, geriausia būtų nešiotis kartu su savimi. Prisiminkite tai, išsiruošę pakeliauti po gimtinę.
