Tuo galėsime greitai įsitikinti po prezidento ir Europos Parlamento rinkimų, kuriuos, esu tikras, Lietuvos socialdemokratai laimės.
Kodėl taip yra? Pirmiausia todėl, kad LSDP lyderių kaita vyksta nuolat, nes tokia yra partijos vidinė demokratija. Priminsiu, kad nuo Nepriklausomybės ir Socialdemokratų partijos atkūrimo mūsų partijai vadovavo daugiausia lyderių: Kazimieras Antanavičius, Algirdas Brazauskas, Adolfas Šleževičius, Aloyzas Sakalas, Česlovas Juršėnas, Vytenis Andriukaitis, Gediminas Kirkilas, dabar – A.Butkevičius. Net ir po 2001 metų LDDP ir LSDP susijungimo jau išrenkamas trečias lyderis – A.Brazauskas, G.Kirkilas ir A.Butkevičius. Kokios dar šalies partijos turėjo tiek lyderių? Konservatorių-krikdemų lyderis nesikeičia jau dešimt metų, „Tvarkos ir teisingumo“ – taip pat, panašiai socialliberalų, „darbiečių“, kai kurių kitų. Liberalų lyderiai jei ir keičiasi, tai tik dėl partijos skilimo. Neseniai matėme, kaip „demokratiškai“ brežneviniais aplodismentais buvo perrinktas „prisikėliečių“ lyderis Arūnas Valinskas.
Kitaip sakant, socialdemokratams pasikeitimai ir permainos yra normalus demokratiškas procesas, toks pat, kaip ir kitose europinės demokratijos šalyse. Dar daugiau – socialdemokratai dažniausiai savo lyderį renka ne iš vieno kandidato, kaip tai visada daro konservatoriai-krikdemai ir praktiškai visos dešiniosios partijos. Savo XXIX suvažiavime gerokai ilgesnes nei šimtmečio tradicijas tęsiantys socialdemokratai partijos Statute įteisino tik slaptą balsavimą renkant lyderį.
Beje, slaptu balsavimu iš kelių kandidatūrų Socialdemokratų partijoje buvo renkami ir skyrių pirmininkai: 20-yje skyrių buvo renkami iš 2-3 kandidatūrų, Vilniaus skyriuje net iš 5, 15 skyrių pirmininkai išrinkti nauji, 16 skyrių vadovai rinkti slaptu balsavimu. Trečdaliu atnaujinta ir partijos taryba bei prezidiumas. Taigi nei rinkimai, nei pasikeitimai socialdemokratams nėra joks iššūkis ar problema. Tai – demokratiškos partijos norma, kuri, deja, neįsigalėjo kitose šalies partijose.
Ir tai yra labai svarbu. Tai reiškia, kad kiekvienas socialdemokratų lyderis privalėjo ir privalės atsižvelgti į partijos kolegų nuomonę, jei sieks jų palaikymo. Nieko panašaus, deja, nematome dešiniosiose partijose. Tai – akivaizdu jų veikloje, kai jie šiandien yra valdžioje. Pavyzdžiui, vadinamoji Permainų koalicija kritikuojama dėl nesugebėjimo palaikyti dialogo su visuomene, įsiklausyti į profsąjungų, asocijuotų verslo struktūrų balsą, ir tai – tiesa. Tai ir yra jų pačių vidinio partinio nedemokratiškumo bei uždarumo pasekmė, kuri lemia tokią jų elgseną viešajame gyvenime. Jei negirdi savo partijos kolegų, tai juoba negirdėsi visuomenės. Abejoju, kad konservatorių-krikdemų partijos eiliniai, ypač, ko gero, didžiausioji šios partijos dalis – politkaliniai ir tremtiniai, pritaria ekskomunistės Dalios Grybauskaitės iškėlimui. Ne ką geriau su abejomis liberalų partijomis, kurios taip pat neišdrįso kelti savo kandidatų į prezidentus ir nusprendė pritarti Andriui Kubiliui. Jam, beje, priklauso garsioji frazė, absoliučiai kompromituojanti bet kokį lyderį: „Rinkimus ji laimės, klausimas, ar mes einame kartu.“ Po tokių žodžių bet kurios normalios demokratinės valstybės partijos lyderis turėtų atsistatydinti. Bent jau dėl savo bejėgiškumo ir nesugebėjimo imtis lyderystės.
Permainos, kaip matome, kol kas nevyksta pirmiausia pačioje „permainų“ koalicijoje. Stagnacija, savo deklaruotų principų ir programų nesilaikymas, akivaizdi rinkėjų apgavystė (nes kas gi būtų balsavęs už mokesčių pakėlimą lėtėjančios ekonomikos metu) kol kas yra pagrindiniai jų, kaip valdžios partijų, veiklos bruožai. O apie vertybes apskritai sunku kalbėti, kai abi liberalų partijos paklusniai kėlė rankas balsuodamos už mokesčių naštos padidinimą ir prekybos antkainių reguliavimą. Tačiau blogiausia tai, kad šiose partijose nevyksta jokia rimtesnė diskusija, o vienas kitas kritiškesnis partijos kolegų balsas tuoj pat nutildomas autokratiniais metodais. Išsigąstama net dalyvauti slaptame balsavime dėl nepasitikėjimo Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininku Kęstučiu Glavecku, sukėlusiu paniką dėl lito devalvavimo. Kodėl išsigąstama? Todėl, kad nepasitikima savo nariais, baiminamasi jų tikros nuomonės, o jie patys viešai nedrįsta jos išreikšti, nors neoficialiai piktinosi komiteto pirmininku.
Ir tai yra blogiausia žinia. Ne krizė, ne ekonomikos lėtėjimas, o „permainų“ koalicijos nežinojimas, ką šiuo metu reikia daryti, yra didžiausia problema. Surasti krizės įveikimo receptus nėra lengva. Tai tiesa. Tačiau kitose šalyse, ypač valdančiųjų partijų viduje, vyksta diskusijos, ieškoma sprendimų. Tik lietuviškoje „permainų“ koalicijoje ramu ir jokių permainų.
