Sekite 15min Google
Ne sykį minėjau, kad rimta ES bėda yra pirmiausia strateginės plėtros krypties ir jos turinio nebuvimas, t.y. pačiai ES vienaip ar kitaip kenkia nenoras ar negebėjimas užimti aktyvią poziciją, pasiūlant esamoms šalims kandidatėms ir jų piliečiams daugiau nei tikimasi ar įrašyta „popieriuje“, daugiau nei skelbiama biurokratinėse stojimo procedūrose. Šios problemos ignoravimas gilina neigiamas pasekmes, pavojaus ženklų daugiau nei pakanka.
Stebime, bet jau nesistebime, kad kremlius investuoja šimtus milijonų ne vien į savo karo mašiną Ukrainoje. Putino režimas, kaip patvirtina žvalgybos tarnybos, didina investicijas vienydamas radikalias politines jėgas visoje Europoje. Teisingai pastebi kai kurie apžvalgininkai: po Berlyno sienos ir sovietų imperijos griūties šiuo metu aktyviai kyla naujos, galbūt kai kuriems europiečiams vis dar sunkiai įžiūrimos sienos.
Šio mūro pamatai akivaizdžiai tvirtinami. Tai parodo netgi naujausias šio savaitgalio pavyzdys, kai radikali prokremliška jėga „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) pasiekė triuškinamą pergalę Vokietijos rytuose, Saksonijos-Anhalto žemėje. Beje, tai yra vos pora šimtų kilometrų nuo sostinės Berlyno (šios svarbios detalės žiniasklaidos antraštėse nerasite). Kiek ir kaip greitai ši bacila plis toliau?
Grįžtant prie Islandijos NE vykusiame referendume, akivaizdu, kad juo sustojo ES plėtra į Vakarus. Verta kiek plačiau praskleisti Islandijos pavyzdį, nes referendumas gana lengvai galėjo tapti ir visos ES sėkmės istorija.
Beveik 53 proc. pasisakė prieš atnaujintas derybas dėl prisijungimo prie ES, 47 proc. balsavo „už“. Šias stovyklas skyrė vos keli procentiniai punktai, tai savaip priminė „Brexito“ fiasko.
Islandijos NE referendume lieka, galima sakyti, su stipriu žuvies kvapu. Lemiami tapo Islandijos provincijos rinkėjų balsai, kur dominuoja žvejybos ir žuvies perdirbimo pramonė. Islandija per metus fiksuoja net iki 1,4 mln. tonų žuvies laimikį, kai visos ES metų sugavimo kvota siekia iki 3,6 mln. tonos. Europos Komisija islandams prieš referendumą nieko nepasiūlė, nors bent tam tikro aiškumo šiuo klausimu ypač laukta.
Islandų skepsiui ES atžvilgiu įtakos galimai turėjo ir 2008–2009 m. praūžusi bankų krizė, kai žlugo šalies bankų sektorius, nuostoliai kelis kartus viršijo šalies BVP, o po krizės užsitęsė ginčai su Jungtinės Karalystės ir Nyderlandų vyriausybėmis, po „Icesave“ griūties reikalavusiomis kompensuoti prarastus milijardinius savo piliečių indėlius.
Konfliktai ir ginčai buvo išspręsti, bet paliko islandams kartų skonį dėl patirto milžiniško spaudimo iš išorės. Prieš derybų su ES atnaujinimą referendume pasisakiusi stovykla pasinaudojo ir šia korta.
Taigi didesnis šalies saugumas ir perspektyvos spręsti būnant ES viduje islandams netapo esminiu argumentu, netgi prisimenant prezidento Trumpo grasinimus Grenlandijai, kurią jis buvo viešai supainiojęs paminėdamas tos pačios Islandijos vardą.
Taip, Islandija, net ir neturėdama sprendimo teisės, tebelieka giliai integruota skirtinguose ES politikos sektoriuose. Islandijai garantuotas pagrindinės ES partnerės statusas, tik neturint tikrosios narystės Bendrijoje bilieto.
Vis dėlto ES privalo daryti išvadas, išeiti iš esamos pasyvios pozicijos, nes tai grasina visai ES plėtrai Rytuose, galimas daiktas, netgi smarkiau nei Vakaruose.
Europoje savo ateitį matantys Moldovos ir Ukrainos piliečiai tikisi greito proveržio, tikrai nėra nusiteikę laukti penkmečius ar dešimtmečius. Jei ir čia bus įstrigta, kremlius greitai investuos dar daugiau į šiuolaikinio karo mašiną bei jai tarnaujančias priemones: didins paramą radikalams ir jų rankomis, neatmeskime, kurps naujus pseudoreferendumus bei kitus voratinklius.
