Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Petras Mendeika: Polikų ir norinčių jais tapti kalba ir nesusikalbėjimai

Šaltinis: 15min
0
A A

Bene genialiausias žmonijos ir Dievo bendras kūrinys – kalba.

O jei dar atsižvelgsim į tai, kad prie jos kūrimo, neatlaikęs pagundos, prikišo nagus ir velnias ( kas gi kitas galėjo sukurti kad ir keiksmažodžius?) – tai neabejotinai visuotinis kūrinys.

Tūkstančius metų kurta ir tobulinta, ir kuo senesnė – tuo kalba teikia daugiau informacijos apie kalbantį žmogų, jo etnosą, tautą, žmogaus kultūrą ir t.t. Ji tam ir sukurta, kad žmogų kuo geriau atskleistų, išviešintų, padėtų žmonėms geriau suprasti vienas kitą. Žmogus gali, jei nori, nuslėpti faktus, bet kalbėdamas jis nepajėgs nuslėpti savo charakterio, išsilavinimo, socialinės padėties, pažiūrų ir kitų žmogiškųjų savybių.

Gali apsimesti, meluoti, bet kalba  galingesnė – demaskuoja kalbėtoją net prieš jo valią, tam pasitelkdama netinkamai pavartotus žodžius, alogizmus, ne vietoje atsirandančias pauzes, netinkamas intonacijas ir t.t. Kalba  tarnauja tiesai. Ji sukurta tiesai atskleisti, o ne paslėpti. Tai kalbos  prigimtinė teisė ir pareiga, kurią ji be išlygų vykdo, norim mes to ar ne.

 Todėl jeigu gerai mokame kalbą ir išmanome retorikos  niuansus – nesunku bus perskaityti „užslėptą“ informaciją tarp eilučių,  pačiam kalbančiajam to net  nesitikint.  Čia itin svarbus humanitarinis-etinis  klausančiojo arba, kitaip tariant, iššifruotojo išsilavinimas ir ypač – kalbinis išprusimas bei kalbinė klausa.

Taigi tik mokėk klausyti, ir kalba tau visas paslaptis atskleis, kalbančiajam to net nenorint. Prieš kalbos analitinę galybę nepakovosi savo niekingai menkomis žmogiškomis pastangomis ir nutylėjimais. Yla vis tiek, anksčiau ar vėliau, išlįs iš maišo.

Itin įdomi kalbos sritis – politinė kalba, nes suteikia analitinę  galimybę geriau  pažinti mūsų politinį elitą ir atsilikėlius. Politinės kalbos spektras labai platus.

Tačiau  ypač aiškiai politikai atsiskleidžia kalbėdami apie kultūrą, nes joje reflektuoja kalbėtojų darbų prasmė ir esmė, tuštybė ar išmanymas – lyg veidrodyje atsispindi  jų žmogiškasis „aš“  , kurio neužpudruosi  ekonominiais  šūkiais  ir ekonominio Aukso veršio garbinimu,  teigdamas, kad ekonomika  padarys žmogų laimingu ir išspręs visas jo problemas . Gal todėl politikai taip vengia kalbėti apie kultūrą .

Kultūrinėje kalbų ir partijų  programų dalyje geriausiai pamatome, ar kalbėtojas ir jo partija turi naujų konkrečių idėjų skirtų žmogui, ar tik žada “ginti žmogų bei žmogiškumą“ ir  „ remti kultūrą“, kaip komunistų valdymo laikais, tarsi kultūra pati neužsidirbtų, kurdama intelektualųjį produktą, darbo vietas ir dalyvaudama  BVP kūrime ( žr. str.  „Menininkų gyvenimo koma“).

Todėl kalbos išmanymas ir tobulas jos niuansų įvaldymas – geram politikui neišvengiama būtinybė, nes tai pagrindinis jo darbo ir raiškos instrumentas. Be kalbos politikas – kaip stalius be rankų.

Turime ir  gerai kalbos niuansus bei  retorikos meną įvaldžiusių politikų.

Deja, to negalėčiau pasakyti apie daugumą. Dažnai  jų kalba –  apgailėtina.

Bene ryškiausias pavyzdys – Viktor Uspaskich. Šio politiko viešas kalbėjimas – gyvas anekdotas. Nemokėdamas lietuvių kalbos, jis dažnai pasako priešingai, nei norėtų, jau nekalbant apie jo kalbų diplomatiškumą, iki kurio jam – mylių mylios. Mat šis politikas toks savimyla ir tinginys, jog tiek metų gyvendamas Lietuvoje, nepasistengė (ar nenorėjo?) išmokti gerai kalbėti valstybine kalba. Apie minėtus jo bruožus byloja ir tai, kad jis  be išlygų yra įsitikinęs, jog būtų geriausias ministras pirmininkas.

Viktor Uspaskich kalbant Lietuvoje, mes, būdami tolerantiški kitataučiams, atleidžiame jam kalbinius nusišnekėjimus, o žurnalistai jį nuolatos pataiso, padėdami teisingai išreikšti jo paties norimą pasakyti mintį.
  Bet jūs tik įsivaizduokit, kas būtų, jam prakalbus lietuviškai tarptautinėje erdvėje atstovaujant Lietuvą ir be koregavimo išvertus jo žodžius!

O gal jis mano, kad tarptautinių susitikimų metu kalbės rusiškai, mat kitas Europos kalbas ne kažin kaip moka? O kur dar jo išsilavinimas ir aukštosios mokyklos diplomo gavimo istorija,  aprašyta mūsų spaudoje, jau nekalbant apie jo vadovaujamai partijai iškeltą mokesčių vengimo bylą?

O kur dar jo bėgimas nuo Lietuvos teisėsaugos į Rusiją, ieškant  prieglobsčio? O kur dar jo gėdinga kova europarlamente dėl diplomatinės neliečiamybės, kuri ir ten jam panaikinta? O kur dar jo politinis avantiūrizmas ... Lieka vienintelė viltis – rinkėjų išmintingumas, kad jie neleis taip apsijuokti Lietuvai.


  Daugelio mūsų politikų kalbų lėkštumas ir banalumas,  išreikštas  kalbos skurdumu, atmušė norą jų klausytis, bet prieš rinkimus pabūkime kantrūs. Prisiverskime  paklausyti ir pabandykime išanalizuoti jų politinių kalbų turinį  kalbiniu, psichologiniu, moraliniu ir ideologiniu požiūriu, ir jie mums  atskleis savo tikrąjį veidą. Jokios kaukės ar  kalbas jiems rašančių pastangos nepadės, nes dažniausiai mūsų politikai tingi tas parašytas kalbas išanalizuoti, suvokti, paversti savomis nesuprimityvindami  – ir tuomet  kalba, ir ypač kalbėjimo būdas  juos demaskuoja.

Čia derėtų  pridurti, kad vis dar manoma, jog kiekvienas,  mokantis  perskaityti savo ar svetimą tekstą, be specialaus pasirengimo bei sceninės kalbos specialisto konsultacijos jį jau gali skaityti viešai. Toks neprofesionalus  požiūris į viešą kalbėjimą dažnai  pastebimas mūsų politikų tarpe. Jie sudarko tikrai gerai parašytas kalbas, nes neišmano, kaip jas profesionaliai perskaityti, jau nekalbant apie kalbos dramaturginio lanko panaudojimą, kad minties strėlės pataikytų į taikinį ir kalba pasitarnautų geram kalbėtojo įvaizdžiui sukurti , o ne atvirkščiai. Toks mėgėjiškumas labai trukdo ir gerus ketinimus turintiems politikams, jau nekalbant apie autsaiderius idėjine prasme.

Lietuvių kalba tokia turtinga ir išmintinga, kad negali pakęsti melo. Ji tokį meluojantį kalbėtoją akivaizdžiai atskleidžia, jam net nejaučiant. Pažadukai, melagiai ir patys nesuprantantys to, ką sako, ar patys netikintys , tuo ką sako – kaip ant delno.

Tik ar mes mokame  klausytis ir tai, ką girdime – ne tiesiogiai, o analitiškai suprasti? Čia tai klausimas...
 Banalu, bet ir mūsų įvertinimas, ir analitiniai gebėjimai bus paviešinti rinkimuose, nes tikrai išsirinksime valdžią, kokios esame verti.

Ar kalbos analizės išmanymas apsaugos mus nuo talentingų manipuliatorių mumis ir mūsų jausmais?
Manau, viena gabiausių tokių manipuliatorių – puikybės bei arogancijos pavyzdžiu tapusi buvusi teisėja N. Venckienė .

Prisiminkit kad ir vieną TV laidą, kurioje ji santykius su šalies  prezidente apibūdino futbolo rezultatu – vienas vienas, o  Seimo rinkimuose rimta varžove esą  matanti tik Seimo pirmininkę I.Degutienę – atleiskit, kad ne pažodžiui cituoju, bet tai, manau, ne kas kita, o tik arogancija ir puikybė, ji akivaizdi atidžiai klausantis buvusios teisėjos ir kituose jos  viešuose pasisakymuose.

Ši buvusi teisėja, žinodama mūsų nemeilę teismams ir įsitikinimą teisėjų  korumpuotumu, kuris jau pasiekė grėsmingą nepasitikėjimo pačia valstybe  ribą, privertė mus mergaitės istoriją nagrinėti nuo pabaigos arba, geriausiu atveju, nuo vidurio.

Savo agresyvia kalbėsena bei manipuliacijomis mūsų jausmais ji  sugebėjo laikinai užtildyti teisinę logiką  ir nuoseklumą, „užmirštant“ istorijos pradžią, kas, kaip ir kokiais tikslais, anot  Teisėjų tarybos pirmininko, „neišeinant iš kabineto“ ir neištyrus,  gavo pažymą, patvirtinančią  mažametės mergaitės tvirkinimą, tad ir leidusią  pateisinti ir „priglausti“ slapta nuo motinos iš vaikų darželio paimtą  mergaitę  Kedžių namuose. Kas buvo suinteresuotas be įrodymų sukurpti  ir eskaluoti  pedofilijos bylą galbūt  kaip vienintelį šansą pateisinti savo veiksmus?

Tik prisiminkim, kaip „spalvingai“ ir su kokia „tolerancija“ ši buvusi teisėja bei jos sąjungininkai atsiliepė ir atsiliepia apie turinčius kitokią nuomonę ir akivaizdžiai  pamatysime, kas laukia mūsų visų, jei pabandytume jai paprieštarauti ... nes jų paklausius susidaro įspūdis, kad teisę  išmano  ir teisingumą  Lietuvoje gali vykdyti tik ji ir jai pritariantys. Kaip tiesiai šviesiai į eterį  pasakė viena TV  žurnalistė, aktyvi buvusios teisėjos gynėja – „ Jūsų tiesa mums netinka“ ... Ką bepridursi? Iškalbinga ir tikslu.

Maža to, ši istorija buvo taip politizuota, kad net buvusi teisėja ėmė  atrodyti panaši į politikę.
Deja, politiniu mąstymu jos agresyvus kalbėjimas net nekvepia.  Kalbėdama ji daro net teisinių klaidų ( pvz., raginimas patiems vykdyti teisingumą ),  jau nekalbant apie politines (pvz.,  TV laidoje išsakytas jos įsitikinimas, kad Kauno rajone laimės bet kas, suprask, kas tik bus su ja, o tai reiškia, kad ir bet koks persivertėlis, perbėgėlis ar buvęs žymus komunistų partijos  veikėjas karjeristas,  ir rajono gyventojų „nuomonė“  besąlygiškai bus  – už ... ).

Koks šios naujai išsikepusios „politikės“ požiūris į šalies ekonomiką, mokslą, kultūrą , socialinius klausimus, šalies raidos perspektyvas, užsienio politiką –  viešoje erdvėje ne kaži ką teko girdėti. Tačiau  tai klausimai, kuriais privalo domėtis ir pasisakyti žmogus, galvojantis tapti politiku ir pasisakyti ne bet kaip, o analitiškai, nes tai  sritys, kuriose skleisis jo veikla.

Negi žmogų, kuris  kalba ir veikia tik vienoje nuskriaustos mergaitės bylos srityje, bylos, kurios baigtim ši buvusi teisėja asmeniškai suinteresuota,  jau galima vadinti politiku? Nemanau.

Galingas ginklas yra kalba, bet ir teisingas, nes tiesa visada jai svarbesnė už retorikos ir manipuliacijos talentus. Ne veltui sakoma – leisk žmogui kalbėti ir  jis pats save paviešins bei  atskleis. Ir, deja, dažnai ne iš gerosios pusės.

Vertinant politines jėgas itin svarbus ir jų bendros retorikos fenomenas, kuriame platesniu spektru ir su didesnėmis vertinimo galimybėmis išsiskleidžia tam tikros politinės grupės suminis pajėgumas ir išmanymas, jos tvirtumas ir nuoseklumas, įtakingumas ir  socialinė sudėtis,   intelektinis pajėgumas ir  neįgalumas.

Čia itin iškalbingas „Tvarkos ir teisingumo“ partijos  bendras kalbėjimas, pribloškiantis „intelektu“ ir skardinio būgnelio skambesiu.

Negi esame verti tik tokių skardinių būgnelių arba tuščius pažadus žarstančių (pvz., V.Uspaskich ankstesniuose rinkimuose neįvykdytų pažadų – viską sutvarkyti per 101 ar 1001 dieną , o dabar – pakelti minimalią algą dvigubai...) ir ciniškai besityčiojančių iš rinkėjų vilčių  kandidatų ar jų tik  rinkimams suburtų  grupių?

Gal vėl balsuosim kaip visada – protestuodami, nes dėl savo asmeninių nesėkmių lengviausia apkaltinti kitus  ir nepraėjus nė mėnesiui po rinkimų –  keikti naujai išrinktuosius ?

O gal esam tokie kalbiniai  ir politiniai neišmanėliai, kad tik tokių „žynoce“ ir „mūsyse“  esam verti?
Netikiu. Bet...rinkimai parodys ir mus mums patiems. Linkiu mums visiems – dar kartą nenusivilkime savimi .

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min