Todėl vienu svarbiausių ir neatidėliotinų naujojo Seimo bei Vyriausybės uždavinių laikoma apgalvota ir ryžtinga šalies aukštojo mokslo reforma.
Ryžto naujajai krašto valdžiai tikrai netrūksta. Nutarimų ir veiksmų, kurie vadinami „reforma“, griebtasi energingai ir su užmoju. Bet ar tas užmojis gerai apgalvotas – dėl to daug kam (išskyrus reformatorių komandą) kyla rimtų abejonių.
Pirmiausia abejojama dėl to, ar dabar – tikrai tinkamiausias laikas kardinalioms reformoms? Juk bet kokia rimta reforma reikalauja ir papildomų „rimtų“ lėšų. O argi „krizės Vyriausybė“ tokiomis lėšomis disponuoja? Maža to, kad visa valstybės finansų sistema šiandien „sėdi“ gilioj duobėj dėl skolų ir biudžetinių lėšų stygiaus, universitetai į bendrą krizę įsmuko dar ir su savo specifinėmis skolomis, kurias jiems užkrovė neapgalvoti buvusio švietimo ministro sprendimai, išprovokavę sąmyšį dėl studentų įmokų už studijas per 2008-ųjų rudens semestrą. Pasekmė – ne tik papildomos milijoninės universitetų skolos, bet ir slogi akademinėje bendruomenėje atmosfera, neskatinanti optimizmo ir tikėjimo naujų ministerijos vadovų idėjų bei veiksmų pozityviais rezultatais.
Neteisinga būtų tvirtinti, kad naujasis švietimo ministras Gintaras Steponavičius ir jo komanda nekreipia dėmesio į akademinės visuomenės abejones ir nuogąstavimus. Formaliai žiūrint, netrūksta jų įvairių susitikimų su aukštųjų mokyklų vadovais, darbuotojais, netgi forumai organizuojami.
Vieną tokį – Nacionalinį aukštojo mokslo kokybės forumą, – vykusį 2008 metų gruodžio pabaigoje Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykloje, kuriame, galima sakyti, dalyvavo visas aukštojo mokslo valdytojų ir kūrėjų elitas, vaizdingai yra aprašęs doc. dr. Saulius Nefas. Išvada: „Forumo rezultatas tas, kad beveik visi gaudėme katę tamsiame kambaryje, o jos ten nebuvo! (...) Manau, konformizmas ir yra didžiausias mokslo kokybės priešas, o ne pinigų trūkumas, ne motyvacija, ne mentalitetas.“
Viena vertus, sprendžiant iš ministro G.Steponavičiaus kalbų, kokybę ketinama „prisišaukti“ didesniu į aukštąsias mokyklas ateisiančių pinigų kiekiu: keliant dėstytojams algas tikimasi pritraukti į aukštąsias mokyklas gerų kadrų, gerinti mokymo bazę ir stipendijas patiems pažangiausiems studentams. Tačiau realiai jau nuo ateinančio rugsėjo pirmakursiams reikės mokėti kur kas daugiau nei dabartiniams studentams, o algos dėstytojams artimiausiais metais, atsižvelgiant į susidariusias universitetų skolas, ne tik nedidės, bet dargi mažės. Didės, sprendžiant iš informacijos žiniasklaidoje apie padėtį Kauno Vytauto Didžiojo ir kai kuriuose kituose universitetuose, tik dėstytojų darbo krūvis... Ar tai ir bus lauktoji gerovės kokybė?
Šiais metais „Faktus dominus“ atlikto tyrimo duomenimis, į užsienį trumpiau ar ilgiau studijuoti ketina išvykti 74 proc. šalies ir tarptautines olimpiadas laimėjusių moksleivių bei apie 50 proc. prizų neiškovojusių jaunuolių. Mat brangstantis mokslas, perspektyva visą gyvenimą mokėti už tai, kad ketverius metus stengeisi studijuoti (turima galvoje ne tik nemenka paskola, bet ir neaišku kiek didėsiančios palūkanos už tą paskolą), labai nugąsdino būsimus studentus.
Tačiau galimybė, jog ligšiolinę nekvalifikuotos darbo jėgos emigraciją pakeis masinis jaunų ir perspektyvių protų nutekėjimas, ministro G.Steponavičiaus nebaugina. Per susitikimus su abiturientais jis didžiuojasi pats po semestrą ar trumpiau studijavęs trijose įvairiose užsienio aukštosiose mokyklose ir, matyt, tiki, kad ir kitiems studijos užsienyje atvers kelią į ministro postą Lietuvoje.
Pagal naują Mokslo ir studijų įstatymo viziją aukštosios mokyklos taps pavaldžios rinkos reikalavimams. Išgyvens tos, kurios sudomins studentus-klientus patraukliausiomis studijomis. O kas lemia jų „patrauklumą“? Be abejo, studijų proceso ir rezultatų kokybė, kuri vis dar – juodas katinas tamsiame kambaryje, bet ne mažiau svarbi studentų gyvenimo sąlygų kokybė (turtingos bibliotekos, moderni įranga, jaukūs bendrabučiai ir t. t). Ir – studijų išlaidos!
Planuojamos reformos alfa ir omega – vadinamasis studijų krepšelis, kurio didžiąją dalį sumos sudarys dėstytojų atlyginimams ir stipendijoms skirti pinigai.
Planuojamos reformos alfa ir omega – vadinamasis studijų krepšelis, kurio didžiąją dalį sumos sudarys dėstytojų atlyginimams ir stipendijoms skirti pinigai.
Šiemet vidurines mokyklas baigs apie 40 tūkst. moksleivių, o krepšelių numatyta 21 tūkstantis. Reformos kritikai būgštauja (ir ne be pagrindo), kad diplomas taps nuperkamas: gabiems studentams ne itin patrauklios aukštosios mokyklos gyvens iš mokių studentų, kurie dėl prastesnių rezultatų net nepretenduos į studijų krepšelį... Ir vargu ar tokia perspektyva paskatins aukštųjų mokyklų „pozityvią tarpusavio konkurenciją“, kuri atvestų prie geresnės studijų kokybės...
Kaip paaiškino š. m. sausio 9 dieną vykusiame susitikime su Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo (LAMPSS) atstovais švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė, kai kurie universitetai, nesurinkę pakankamo skaičiaus krepšelių, bankrutuos arba liks tik kolegijos ar fakultetai, o jų darbuotojai bus atleidžiami iš darbo. Ir tai, pasak viceministrės, esąs svarbiausias Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) priimtas politinis sprendimas.
Gal vertėtų pasvarstyti, kaip tokie „politiniai“ sprendimai atsilieps studijų ir mokslo kokybei, bet LAMPSS atstovams parūpo kitas ne mažiau įdomus niuansas: pasirodo, studento krepšelio ir jo įgyvendinimo tvarkos rengimas vyko „iš po skverno“, pažeidžiant socialinės partnerystės principus. Į įstatymo rengimo grupę buvo įtraukti studentų (kuriems įstatymas nebus taikomas) atstovai, tačiau nebuvo atstovaujama dėstytojams, kurie dirba universitetuose daugybę metų, turi didžiulę patirtį ir kuriuos šis įstatymas gali skaudžiausiai paliesti netekus darbo. Ar ministerija yra numačiusi, ką reikės daryti su atleistais mokslo daktarais, docentais (ne tik bankrutuojant universitetams, bet ir likviduojant universitetinius institutus nuo 2010 01 01), kur tie žmonės integruosis, kas atsakys už sužlugdytas mokslinių tyrimų grupes, neįvykdytus įsipareigojimus, projektus? O juk pagal rengiamą naują įstatymą mokslo ir studijų misija – „padėti užtikrinti šalies visuomenės, kultūros ir ūkio klestėjimą, būti kiekvieno jos piliečio visaverčio gyvenimo atrama ir paskata!“
Turbūt aukščiausiems šalies vadovams (ir ŠMM) vertėtų įsiklausyti į Vilniaus universiteto rektoriaus akad. Benedikto Juodkos ir Senato pirmininko prof. Vyganto Pšibilskio kreipimesi išsakytas mintis apie aukštųjų mokyklų valdymo ir finansavimo sąlygų (jo šaltinių ir būdų) reikšmę bei vietą numatomoje Lietuvos švietimo ir mokslo reformoje: „Neturėtume puoselėti iliuzijų, kad aukštųjų mokyklų finansavimo problemų sprendimas, smarkiai didinant mokančių už studijas asmenų skaičių bei įmokų dydį ir viliantis, jog laisvosios rinkos „nematoma ranka“ sustiprins aukštųjų mokyklų konkurenciją, kone savaime padės išspręsti ne tik finansines, bet ir studijų kokybės problemas. Toks požiūris į reformos tikslus ir jos vykdymo būdus yra vienašališkas ir siauras, nes ignoruojami kiti ne mažiau svarbūs jos aspektai. Tokia reforma negali būti sėkminga.“
Aukštojo mokslo reforma Lietuvoje – būtina. To niekas nė nemėgina paneigti. Tik svarbu atskirti, kur tikslas, o kur – priemonės tikslui įgyvendinti...
Krizės sąlygomis taupyti lėšas – irgi būtina. O taupant svarbiausia – teisingai sudėlioti prioritetus, atskirti taktinius sprendimus nuo strateginių. Antraip, „sutaupę“ šimtus, prarasime tūkstančius... Kad taip neatsitiktų ir aukštojo mokslo srityje, turėtume įsisąmoninti, jog lėšų taupymo vajus ir reforma kokybei gerinti nėra vienas ir tas pats. Nupigintos kokybės nebūna.
