Žūtbūtiniai mūšiai, kaip buvo galima tikėtis, vyko ne tarp kairiųjų, siekiančių išlaikyti valdžią, ir dešiniųjų, trokštančių ją perimti. Valdančiosios koalicijos ir opozicijos jungtinės pajėgos kovojo su Rolandu Paksu, tarytum jis būtų kaltas dėl katastrofiškos krašto situacijos ir sužlugdytų reformų visose srityse. Rinkimų vajaus metu opozicijos jėgas mobilizavo ne „Leo LT“, o naivus filmas „Pilotas“, kurį ji vaikėsi po visą Lietuvą.
Valdančiosios koalicijos ir opozicijos jungtinės pajėgos kovojo su Rolandu Paksu, tarytum jis būtų kaltas dėl katastrofiškos krašto situacijos ir sužlugdytų reformų visose srityse.
R.Paksas visiems palengvino gyvenimą. Taip pat ir šio sezono naujausiai populistų kartai, kuriai net nereikėjo imituoti dabartinės valdžios kritikos arba atskleisti savo požiūrį į energetikos ir kitas monopolijas. Politinei tapatybei įrodyti ganėjo frazės: „Po rinkimų su visais galėtume sudaryti koaliciją, išskyrus „Tvarką ir teisingumą“ (dėl viso pikto būdavo priduriama ir Darbo partija). Šis burtažodis Tautos prisikėlimui atverdavo visus politinio elito klubus, kaip solidžiai politinei partijai.
Arūnui Valinskui ir jo žavioms damoms nėmaž nereikėjo drovėtis savo striukų lyg būsimos Seimo narės Donaldos drabužėliai pažiūrų ir infantilizmo – politinės scenos senbuviai į rinkimų kovą metė taip pat smarkiai supaprastintas programas. Gediminas Kirkilas iš visų socialdemokratijos vertybių teįsiminė progresinius mokesčius. Opozija netampė už ūsų „Leo LT“, galantiškai apeidavo ir kitas nemalonias temas. Tarkim, iš rinkimų darbotvarkės buvo meistriškai išpreparuota pulkininko Vytauto Pociūno žūtis ir Valstybės saugumo departamento (VSD) skandalas. Tema pradėta gesinti liūdnai pagarsėjusios Vytauto Ališausko komisijos ir galiausiai nuslopinta, išmetant iš rinkimų sąrašo VSD kontržvalgybos karininkus, o šios istorijos pagrindinę tyrėją Rasą Juknevičienę per rinkimų kampaniją pasodinant ant atsarginių suolo, nors ji – reitingų lyderė. Bet, matyt, taip suderėta. V.Pociūno ir VSD tema buvo palikta marginalams.
Skambant pergalės fanfaroms prie darsyk sutrypto autsaiderio, neapsižiūrėta, kas šiuos rinkimus pralaimėjo. Valdančioji koalicija juos pralaimėjo triuškinamai. Ir ne prarastomis dešimtimis vietų Seime, o ištisomis frakcijomis ir partijomis. Naujoji sąjunga ir valstiečiai liaudininkai užgeso patyliukais, lyg ilgai sirgęs sunkus ligonis. Ir nors G.Kirkilas dar žada dalyvauti sudarant valdančiąją koaliciją, tačiau tai tik žvali veido išraiška laikant rankose prastas kortas: nebent jam būtų leista pažaisti mažumos Vyriausybę iki prezidento rinkimų, bet kas rizikuos Lietuvos likimu?
Tarytum nujausdamas, kad šlove jam lemta pasidžiaugti tik dvi savaites (iki antro rinkimų turo), Tautos prisikėlimo vedlys su dešimteriopu įkarščiu dalyvauja visose diskusijose ir šou, sukeldamas vis didesnius skandalus.
Supainioti ir šių keistų rinkimų nugalėtojai. Gal dėl galvos „plaukų struktūros“ panašumo rinkimų naktį ir šią savaitę visi sveikina ne Andrių Kubilių , o Arūną Valinską.
Tarytum nujausdamas, kad šlove jam lemta pasidžiaugti tik dvi savaites (iki antro rinkimų turo), Tautos prisikėlimo vedlys su dešimteriopu įkarščiu dalyvauja visose diskusijose ir šou, sukeldamas vis didesnius skandalus. Kad ilgam jį prisimintų. Nes po antrojo turo paaiškės, kad Tautos prisikėlimo partija, turinti apie 14 mandatų, valdančioje koalicijoje gali pretenduoti į laisvą Valstiečių liaudininkų sąjungos vietą, ir frakcijos seniūno A.Valinsko nuomonė domins tiek pat, kiek „valstiečių“ seniūnės Aldonos Staponkienės.
Žinoma, Vyriausybę formuos A.Kubilius. Tik ne mažumos, kaip jam buvo siūlyta rinkimų naktį – krizės metu tai būtų duobė, pilna žarijų. Iš 45 Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, likusių antrajame ture, mažiausiai 25 tikisi pergalės. Plius Gediminas Vagnorius. Net jeigu Liberalų sąjūdžio ir Liberalų ir centro sąjungos dešimtuką papildys trys mandatai, centro dešinės koalicijai dar daug stigs. A.Kubiliaus laukia nelengvas politinis turgus. Pirmiausia – prisikalbinti tris keturis į Seimą patekusius Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovus. Svarbu nepermokėti, tarkim, perperkant Tautos prisikėlimo partiją – nemanau, kad šis vienkartinis politinis indas būtų daug vertas. Nesibrangins ir Darbo partijos likučiai. Sutinku, kompanija – ne pati patikimiausia, bet ji vis geriau nei „2K“ atvirkščiai – mažumos Vyriausybė, paslapčiom remiant G.Kirkilui.
A.Kubilius – priglobdamas po savo sparnu krikščionis demokratus ir tautininkus, G.Kirkilas, kaip gegužiukas, išmesdamas iš lizdo savo sąjungininkus konkurentus. Metodai skirtingi, bet rezultatas vienodai geras – svarus žingsnis iš tuzino partijų chaoso į stabilią vakarietišką demokratiją, kuriai į valias – dviejų ir pusės partijų.
Pirmyn, Andriau! (atleistinas familiarumas, kol dar ne premjeras). O tų dirbtinai nutildytų „prakeiktų“ klausimų – V.Pociūno žūties ir užgniaužto VSD skandalo (kagėbizmo ir korupcijos) – bus galima imtis jau po prezidento rinkimų.
