Galbūt paties Seimo pirmininko pasirinktas sprendimas atsistatydinti, nelaukiant, kol tai padarys visuomenės patyčių nebepakeliantys kolegos, būtų geriausia išeitis iš nesolidžios padėties. Tačiau bet kuriuo atveju maga pasiaiškinti, kaip, kodėl Seimo vadovas atsidūrė tokioje padėtyje. Kas jis - nusidėjėlis, nusikaltėlis ir kuo būtent nusikalto?
Apžvelgus neilgą kelią, kurį A.Valinskas nuėjo būdamas Seimo pirmininkas, akis draskančių nusikaltimų, nusižengimų moralei, Konstitucijai ar kitiems valstybės įstatymams lyg ir nepastebėta. A.Valinskas netvėrė tvorų ne savo sklype, kaip Artūras Paulauskas, nerentė nelegalių statinių ir nemėgino prastumti įstatymų, kurie įteisintų giminių ar draugužių neteisėtus veiksmus, kaip Jonas Šimėnas ar Arminas Lydeka, nebuvo nutvertas imantis ar duodantis kyšius, kaip Viktoras Muntianas ar Audrius Butkevičius... Net neskubėjo kelti rankos už tai, kad seimūnams būtų pakelti atlyginimai - ką paprastai mėgsta daryti Irena Degutienė.
Tačiau ar būdas, kuriuo vakarykščiai A.Valinsko draugai ir bliūdlaižiai mėgina išspirti užsižaidusį vadą iš politikos, tikrai teisingas ir atitinka demokratinės visuomenės politinio žaidimo taisykles?
Atrodo, didžiausia buvusio "šoumeno" yda (ar silpnybė) yra liguistas tuščiagarbiškumas arba žemaitiškai - pliuškiškumas, o jį peni gausybė tikrų ir netikrų draugų bei draugių, tarp kurių įsitrynė ir kai kurios su padorumu ar teisėsauga susipykusios asmenybės, pradedant Asta Baukute ir baigiant Kauno "daktarais". Beje, pliuškiškumas priskiriamas prie tų savybių, kurios padeda sėkmingai kopti šou verslo sėkmės laiptais, bet kai jos pradeda pernelyg badyti akis, atlaidžiai būna priskiriamos "žmogiškoms silpnybėms".
Tačiau politikoje nekontroliuojamos silpnybės turi tendenciją virsti ydomis, o ydos nesunkiai gali išaugti iki nusikaltimų, ypač jei politikas neįtinka kokiam nors "interesų klanui". Tada šis imasi dirbtinai kriminalizuoti politiko ydas ir silpnybes.
Šiandien A.Valinsko politinė biografija kaip tik ir pasiekė šį etapą: vyksta jo gausių draugiškų ryšių ir pažinčių kriminalizacija, o tai tolygu spyriui žemiau nugaros, kurio pakaktų išlėkti iš Seimo pirmininko kėdės. Tačiau ar būdas, kuriuo vakarykščiai A.Valinsko draugai ir bliūdlaižiai mėgina išspirti užsižaidusį vadą iš politikos, tikrai teisingas ir atitinka demokratinės visuomenės politinio žaidimo taisykles? Ar kelios žiniasklaidoje paviešintos nuotraukos, nors jų autentiškumas dar neįrodytas, yra tas teisiškai nepriekaištingas argumentas, kuriuo iškart visiems reikia beatodairiškai patikėti?
Paprastai visuomenės nusiteikimas tikėti ar netikėti žiniasklaidoje skelbiama medžiaga, kompromituojančia politiką, priklauso nuo kelių veiksnių. Pirmas: ar labai ryžtinga, įtakinga ir nepaisanti padorumo yra grupuotė (arba ja manipuliuojantys užkulisiniai veikėjai), sukėlusi kompromitacijos vajų.
Antras: kaip visuomenėje susiklostė santykiai tarp "trečiosios" (teisėsauga, teisėtvarka) ir "ketvirtosios" (žiniasklaida) valdžių. Jei politikus, verslininkus ar kitus piliečius kompromituojanti medžiaga tampa signalu teisėsaugai, kad ji imtųsi rimto tyrimo, siekdama patikrinti ir juridiškai įvertinti tai, kas skelbiama žiniasklaidoje, ilgainiui tokia informacija visuomenės akyse įgauna patikimo fakto statusą. Tačiau dabar Lietuvoje žiniasklaida skelbia, o "trečioji" valdžia susidomi paskelbta informacija tik tuomet, kai kas nors (kas!?) duoda komandą: "Griebk!", - daug kas lieka tik tušti gandai, paskalos. Beje, tokia padėtis naudinga tiems, kurie iš tikrųjų nusižengė teisėtumui.
Pagaliau, nemažai priklauso ir nuo pačios kompromituojamo politiko asmenybės. Prie vienų purvas nelimpa (arba yra paslaugiai nuvalomas), o kitam pakanka tik pastovėti šalia srutų duobės, ir visam gyvenimui bus prikabinta smirdžiaus etiketė.
