Suprantama, TS-LKD turi ieškoti partnerių opozicijoje. Juk valdantieji, pasitraukus iš koalicijos „vienalietuviams“, nuolat balansuoja ties pavojinga riba, be to, kaip koks piktas likimas artėja balsavimas dėl biudžeto. Tad surasti tokius partnerius, viena vertus, būtina, antra vertus, konsensusas su jais turėtų kainuoti kuo mažiau. Akivaizdu, kad šioje situacijoje DP įgauna iniciatyvą politinio pokerio partijoje.
Politikai ir valdžia yra suaugę kaip Siamo dvyniai. Atskirkite juos vieną nuo kito, – mirs. Todėl nieko smerktino nėra, kai politikai bendradarbiavimo siekia visomis išgalėmis. Dėl šios priežasties sklindančios kalbos tiek iš TS–LKD, tiek iš DP pusės, kad apie postus dabar nekalbama, tai būtų tik ateityje, nedvelkia įtaiga. Maža to, jos atrodo kaip paprasčiausia situacijos maskuotė.
Visų pirma sunku suprasti, kodėl „darbiečiai“ nei iš šio, nei iš to turėtų paremti dabartinę Vyriausybę, jos biudžetą ir iniciatyvas. Gal per Valentino Stundžio gražbylystes, kad DP frakcija Seime esanti „gana konstruktyvi, dalykiška, turinti politinės patirties“, pamirštama, jog būtent „darbiečiams“ turėtume būti dėkingi už tokius mūsų politinės kultūros reiškinius kaip, pavyzdžiui, „uabizaciją“ ir „sėkmės mokestį“? Sunku įsivaizduoti, kad ūmai DP parūptų tik nelengva Lietuvos bei jos piliečių dalia ir ji dėl abstrakčios atsakomybės sutiktų paremti valdančiosios koalicijos siūlomą biudžetą.
Sunku suprasti, kodėl „darbiečiai“ nei iš šio, nei iš to turėtų paremti dabartinę Vyriausybę, jos biudžetą ir iniciatyvas.
Ar valdantieji turi rezervinių pasiūlymų „darbiečiams“? Žinoma, „darbiečiams“ galima pasiūlyti nuolaidų formuojant biudžetą, kad jie savo elektoratui galėtų pasigirti apie nuveiktus darbus. Taip pat vis akcentuodami ekonomikos dalykus, DP lyderiai nevalingai verčia įtarti, kad už kalbų apie verslo skatinimą slypi tam tikri interesai, nes „darbiečių“ sąsajos su verslo struktūromis yra ryškios, tad vieno ar kito įstatymo pataisos galėtų būti realus pasiūlymas jiems.
Be abejo, postų rezervu reikėtų laikyti „prisikėliečių“ kontroliuojamas ministerijas. Ne veltui jų pirmininkas Arūnas Valinskas dar neprasidėjus konsultacijoms prabilo, kad „pagal proporcijas ir mes, TPP frakcija, ir kiti koalicijos partneriai turi lygiai tiek ministrų postų, kiek priklauso – jeigu DP būtų siūlomi kokie nors postai, juos turėtų iš savo kvotos perduoti konservatoriai“.
Tačiau sunku būtų nesutikti, kad frakcijai, vienijančiai vos septynis narius, kurios partija egzistuoja tik popieriuje, o įtaka krašto politiniam gyvenimui menka, kontroliuoti dvi ministerijas tikrai neproporcinga. Tad visai realus variantas, kad „prisikėliečiams“ teks perleisti, pavyzdžiui, Aplinkos ministeriją „darbiečiams“. Pagaliau pastarieji tikrai nenorės padėti koalicijai, neturėdami apčiuopiamų pagrindų, kurie jiems suteiktų garantijų, jog pasibaigus svarbiems balsavimams jų nebus paprasčiausiai atsikratyta.
Ar „darbiečiai“ susigundytų tokiomis perspektyvomis? Net kitokios konfigūracijos valdančiojoje koalicijoje sunku būtų tikėtis, kad DP galėtų pretenduoti į „riebesnį valdžios pyrago kąsnį“. Todėl nesitiki, kad pragmatiški „darbiečiai“ nespaustų rankoje žvirblio, o vaikytųsi balandį danguje.
