Skelbimų lenta, kurioje nusikaltėlių nuotraukas pakeitė kandidatų į prezidentus nuotraukos, – ne vienintelis sovietizmas, pasitikęs mano draugą po tiekos metų. Tada iš Vilniaus į Vakarus reikėjo skristi per Maskvą, dabar – per Rygą arba bent Karmėlavą. Traukiniu iš Berlyno ar Varšuvos patogiausia keliauti per Rusiją (Kaliningradą). Nedaug kas žino, kad keleiviniai traukiniai iš Vilniaus į Rygą ir Taliną jau seniai nebevažiuoja – štai jums ir Baltijos kraštų vienybė, o dar pykstame, kad kaimynai už mus nebalsuoja „Eurovizijos“ konkurse. Tokia pati fikcija, padiktuota plikbajoriškos tuštybės, – ir mūsų regiono lyderystė. Gūdus regiono užkampis, net fiziškai ne mažiau izoliuotas nuo pasaulio nei okupacijos laikais, nors spygliuotų užtvarų jau nebėra.
Taigi, kokią Lietuvą rado mano draugas? Ir prezidentas, nužengęs iš faneros lentos? Fanerinę Lietuvą, kur viskas netvirta, nestabilu, laikina. Taip pat ir valstybės pamatai – teisingumas.
Prezidento rinkimai, matyt, buvo ta raudona linija, kurios nebuvo galima leisti peržengti Aukščiausiojo Teismo (AT)pirmininkui Vytautui Greičiui. Šią užsitęsusią istoriją būtų galima pavadinti „Veidrodis ir Veidmainis“. Veidrodis (V.Greičius) visą laiką tyli, nieko nekomentuoja ir nedaro, o Veidmainis maivosi, skeryčiojasi, keičia veidus ir patarėjus, tačiau nieko padaryti negali – prastai atrodo, ir tiek. Dar blogesnis fonas už nugaros – kažin kokia įtartina raguotų ir uodeguotų būtybių su teisėjų mantijomis kompanija. Todėl įtūžęs Veidmainis tą tylintį Veidrodį sukulia.
Savo kreipimusi į Konstitucinį Teismą (KT) dėl V.Greičiaus atleidimo Valdas Adamkus galutinai sukompromitavo šią instituciją, parodydamas, kad tai – politinių užsakymų priėmimo biuras, kurio veikla kelia grėsmę valdžių atskyrimo, teismų nepriklausomumo principams. Aušra Rauličkytė (Egidijus Kūris) V.Adamkaus dekretu ir KT savo nutarimu šiurkščiai suardė Konstitucijoje numegztą „stabdžių ir atsvarų“, valdžios šakų „perdengimų“ (prezidentas teikia Seimui paskirti ir atleisti AT pirmininką ir t. t.) audinį.
Konstitucijos 105 straipsnis skelbia, kad KT nagrinėja ir priima sprendimą, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai, Seimo, Prezidento ir Vyriausybės aktai. O apie Seimo narių ir valstybės pareigūnų konkrečius veiksmus KT tik tada gali teikti išvadas, jeigu jiems pradėta apkaltos byla. Kaip prezidentui Rolandui Paksui. Ar tai reiškia, kad V.Adamkus ir KT pradėjo apkaltos bylą visam Seimui, kuris atsisakė atleisti V.Greičių? Kol kas tai tik grasinimas: jeigu parlamentarai nepaklus šiam spaudimui, tai reikštų, anot KT išaiškinimo, jog „Seimo nario mandatas būtų naudojamas nepaisant iš Konstitucijos ir Seimo nario priesaikos kylančio reikalavimo“. Turėsime 141 R.Paksą. Būtų juokinga, jeigu nebūtų baisu.
Todėl Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų taryba negaišdama reagavo trumpai drūtai – praėjusio šeštadienio nutarimu: „Kai teismų valdžios vadovaujantį lygmenį užvaldo viena grupuotė, diktuojanti savo valią kitoms konstitucinės valdžios grandims, įstatymų leidžiamajai ir vykdomajai, kyla pavojus demokratijai, panašus į naują valstybei primestą režimą arba galių uzurpavimą – perversmą.“ Net partijos dokumentuose įmanoma grakšti ironija: „Teisėjų partijos atstovai įvairiose registruotose partijose turėtų apsispręsti, kam priklauso, su kuo jie solidarizuojasi, ar siekia parlamentinės, ar vieno luomo „valdomos demokratijos“, – sakoma tarybos nutarime.
Gal šiems „teisėjų partijos atstovams“ Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete padės apsispręsti ir sekmadienį laimingai pasibaigę prezidento rinkimai? Vis dėlto nepavyko nuo Lietuvos žmonių paslėpti jų prezidentės. Ne mažiau efektyvi, nei rinkimų vajaus nykuma, pučiama migla, kad prezidentas nieko negali. Kam tada balsuoti už tokią dekoratyvią figūrą? Visuomenei įperšamas bejėgiškumo jausmas, apatija. Tačiau Konstitucija prezidentui suteikia pačius didžiausius įgaliojimus, jis vienintelis tiesiogiai renkamas visos tautos ir tik jai vienai yra atsakingas, nepriklausomas nuo partijos ir net KT. Čia naujajam prezidentui buvo paruošta duobė, pilna žarijų. Pažeidžiant Konstituciją, antrasis rinkimų turas buvo numatytas po trijų savaičių. Dar nežengęs pirmojo žingsnio prezidentas taptų priklausomas nuo KT ir jį valdančios nomenklatūros malonės.
Bet praėjusį sekmadienį nuo visuomenės nepavyko nuslėpti, kad valstybės vadovo rinkimai – svarbiausias penkerių metų politinis krašto įvykis, kuris darys didžiulę įtaką jo dabarčiai ir ateičiai. Rinkėjai buvo aktyvūs. Lietuvos žmonės surado savo Dalią.
