Be ypatingų šou (priešingai nei jo pirmtakas Arvydas Pocius) iš Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo posto pasitraukė generolas Povilas Malakauskas. Tiesa, susitikimuose su Seimo opozicijos frakcijomis P.Malakauskas dejavęs, kad jį paprasčiausiai „užkniso“ nuolatinis spaudimas ir įtampa. Gal tuo įtampos šaltiniu reikėtų laikyti ir, portalo Alfa.lt žiniomis, prezidentės paliktus klausimus, kuriuos ji šių metų lapkritį lankydamasi VSD pateikė šios įstaigos vadovams, o atsakymų norėjo sulaukti iki Naujųjų?
Prezidentė, nesilaikydama apsimestinio mandagumo, iš Gruzijos pareikalavo atšaukti ir atleisti ambasadorių Mečį Laurinkų, šis pasijuto aplaidytas akmenimis „iš už krūmų“, pervertas iešmu ir „žmogiškai įžeistas“. Pozityviai reikėtų vertinti, kad generolas prisipažino pats mąstęs sugrįžti į politinį gyvenimą, o valstybės vadovės sprendimas šį procesą tik paspartino. Gal tai reiškia, kad po truputį Lietuvos politinės scenos lėlininkai baigs režisūros bandymus ir patys pasirodys rampų šviesoje?
Ko gero, šios svajonės naivios. Daug kartų buvo sakyta, kad kol VSD neįvyks rimta pertvarka, tol kadriniai pokyčiai šioje įstaigoje naudos neatneš. Juk ne vienus metus iš VSD tyliai buvo „valomi“ „nesavi“ žmonės, karjeros laiptais kopė klanui lojalūs pareigūnai, tad tik vadovų kaita prilygsta geram triukšmui, ir tiek. Ne veltui ir premjeras Andrius Kubilius „Žinių radijui“ sakė: „Aš manau, kad šis pasikeitimas bus gera proga svarstyti struktūrines pertvarkas, struktūrines reformas, kurių planą rengia prezidentės patarėjų vadovaujama darbo grupė, turiu omenyje žvalgybos ir kontržvalgybos koncepcijas, bei vertinti, kodėl VSD, kaip institucija, nesugeba sau rasti normalios darbo vietos valstybės sistemoje.“
Vis dėlto prezidentės ryžtingi žingsniai uždavė ir keletą mįslių. Visų pirma dėl jų nekilo visuotinio sambrūzdžio. Tradiciškai verksmingai lūpas patampė „valstybinė“ žiniasklaida, generolą P.Malakauską iš Seimo tribūnos liaupsino liberalcentristas Vytautas Bogušis, rūgščią miną nutaisė Vytenis Andriukaitis, dar vieną progą patylėti praleido Arūnas Valinskas. „Tvarkiečiai“ taip įsijautė į opozicijos vaidmenį, kad savo senas sąskaitas bei nuoskaudas dėl VSD pamiršo ir net bandė ginti dešiniojo pusrutulio savininką. Tačiau tai – viskas, juk už atsistatydinimo patenkinimą balsavo 82, prieš buvo vos 3, susilaikė 12 parlamentarų.
Ar šią apatiją galime laikyti „valstybininkų“ klano silpimo ženklu? Galėtume atsakyti teigiamai, tačiau patirtis rodo, kad povandeninių jėgų galios svertai taip lengvai neatiduodami. Paprasčiausiai jėgos pergrupuojamos, telkiamos kita kryptimi, ieškomi kiti kadrai. Taip pat lūkuriuojama gero momento. Pagaliau, kaip minėta, kol neįvyks giluminių reformų ne tik nacionalinio saugumo srityje, tol džiaugtis ankstoka.
Tačiau amžinasis klausimas „kodėl?“ lieka. Ar prezidentės sprendimai nėra „prevenciniai smūgiai“? Prisiminkime, kad birželio mėnesį europarlamentaras Vytautas Landsbergis viešai prisipažino, jog prieš rinkimus jis D.Grybauskaitei linkėjo, „kad jos nenunuodytų“ dėl keliamos grėsmės klanams. Kai kas norėtų tokias kalbas nurašyti profesoriaus ironijai, tačiau naujausioje Lietuvos istorijoje tamsių dėmų yra pakankamai... Ar valstybės vadovė yra apsaugota, pavyzdžiui, nuo kokio nors „šventinio“ perversmo? Žinoma, ne. Juk prezidentės komanda jauna, ekonominė padėtis nestabili, visuomenė įelektrinta... Tad smūgiai „valstybininkams“ aiškiai turėjo parodyti, kas padėties šeimininkas.
Valstybės vadovė parodė (ne tik pačiu žingsniu, bet ir būdu, kaip tai padarė), kad ji kontroliuoja ir valdo valstybę. Belieka viltis, kad pajudinus tam tikrus mūsų politinės sistemos akivarus, nebus sustota ir ryžto žengti kitus svarbius žingsnius nepristigs.
