Taip, ministrus skiria laimėjusi dauguma. Taip, kiekviena partija turi teisę pasirinkti savo komandą. Tačiau kai kalbame apie finansų, vidaus reikalų, švietimo ar aplinkos ministrus, kalbame ne apie partijos personalo sprendimus. Kalbame apie žmones, nuo kurių sprendimų priklausys valstybės finansinis stabilumas, nacionalinis saugumas, švietimo kokybė ir viešųjų pinigų panaudojimas. Todėl visuomenė turi teisę klausti, kokiais kriterijais remiantis tie žmonės pasirenkami.
Ryškiausias pavyzdys – kandidatas į finansų ministrus Taurimas Valys. Prezidentas jį apibūdino kaip ambicingą žmogų, gebantį ieškoti inovatyvių sprendimų ten, kur konservatyvus požiūris esą neveda prie rezultatų. Tačiau finansų ministerija nėra vieta eksperimentams. Finansų ministras pirmiausia turi gebėti skaičiuoti, planuoti ir užtikrinti fiskalinę drausmę.
Komitete kandidatui uždaviau labai konkretų klausimą – kiek papildomų lėšų kitais metais reikės vien tam, kad būtų įvykdyti valstybės įsipareigojimai dėl mokytojų atlyginimų. Kalbame apie beveik 300 milijonų eurų papildomą poreikį. Atsakymo neišgirdau. Vietoj konkrečių skaičių buvo patikinimai, kad visi įsipareigojimai bus įvykdyti. Tačiau valstybės biudžetas nėra sudaromas pažadais.
Ši situacija neišvengiamai primena 2007–2008 metus, kai socialdemokratų Vyriausybė, nepaisydama ekonominių perspėjimų, priiminėjo dosnius finansinius sprendimus. Pasekmes Lietuva jautė ilgai. Todėl šiandien norisi ne „inovatyvių sprendimų“, o atsakingo požiūrio į valstybės finansus.
Ne mažiau klausimų kelia ir kiti ministrų pasirinkimai. Martynas Katelynas per savo politinį kelią spėjo priklausyti kelioms skirtingoms partijoms. Galima sakyti, kad žmonių pažiūros keičiasi. Tačiau kai partijos keičiasi viena po kitos, o kartu atsiranda vis naujos karjeros galimybės, natūraliai kyla klausimas, ar pagrindinis motyvas yra įsitikinimai, ar politinis prisitaikymas. Politikoje svarbios ne tik kompetencijos. Ne mažiau svarbus ir nuoseklumas.
Tą patį galima pasakyti ir apie užsienio politikos klausimus. Komitetuose girdėjome svarstymų, kad nereikėtų „užsiciklinti“ ties sankcijomis Baltarusijai. Tačiau kas per tą laiką pasikeitė? Ar Lukašenkos režimas nustojo vykdyti hibridines atakas prieš Lietuvą? Ar nebevyksta migrantų instrumentalizavimas? Ar Baltarusija nustojo remti Rusijos agresiją prieš Ukrainą? Ar paleisti politiniai kaliniai? Atsakymas į visus šiuos klausimus yra neigiamas. Todėl stebina ne tik tokie pasisakymai, bet ir tai, kaip greitai, keičiantis pareigoms, ima keistis kai kurių politikų pozicijos.
Dar daugiau klausimų kelia kai kurie personaliniai sprendimai. Aplinkos ministre siūloma Ieva Andriulaitytė pati pripažino buvusi užklupta netikėtai gavusi tokį pasiūlymą. Aplinkosaugos bendruomenės atstovai viešai sako jos beveik nepažįstantys. Todėl natūraliai kyla klausimas – kuo grindžiamas toks pasirinkimas? Aplinkos ministerija nėra antraeilė institucija. Ji sprendžia sudėtingus interesų derinimo klausimus, valdo reikšmingus finansinius išteklius ir priima sprendimus, turinčius ilgalaikį poveikį valstybei.
Tuo pat metu stebina ir požiūris į žmones, kurie atsakingai dirbo iki šiol. Finansų ministras Kristupas Vaitiekūnas, panašu, apie savo pakeitimą sužinojo iš viešosios erdvės. Panaši situacija, sprendžiant iš viešos informacijos, buvo ir su kultūros ministre Vaida Aleknavičiene. Galima priimti politinius sprendimus, galima keisti ministrus, tačiau pagarba žmonėms ir elementarus atvirumas neturėtų priklausyti nuo politinės konjunktūros.
Ypač neramina signalai švietimo srityje. Didžioji ministerijos vadovybės dalis lieka ta pati, nors klausimų dėl vykdomos politikos tikrai netrūksta. Vis dažniau matome sprendimus, orientuotus į trumpalaikį populiarumą – pridėti balų prie egzaminų rezultatų, pailginti atostogas, mažinti reikalavimus. Tokie sprendimai gali patikti šiandien, tačiau jie nebūtinai stiprina švietimo kokybę rytoj. O juk būtent švietimas lemia, kokią valstybę turėsime po dešimties ar dvidešimties metų.
Dažnai girdžiu sakant, kad visos partijos vienodos. Nesutinku. Skirtumai prasideda nuo požiūrio į valstybę. Ar valstybė yra vertybė, kuriai tarnaujame, ar priemonė savo politiniams tikslams įgyvendinti? Ar svarbiausia kompetencija, patirtis ir atsakomybė, ar gebėjimas prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir atsidurti ten, kur atsiveria naujas postas?
Socialdemokratų vidaus sprendimai yra jų atsakomybė. Jei jų partijos narius tenkina tokie pasirinkimai, tai jų reikalas. Tačiau kai nuo šių sprendimų priklauso Lietuvos finansinis stabilumas, švietimo kokybė, nacionalinis saugumas ir žmonių pasitikėjimas valstybe, tai tampa nebe vienos partijos vidaus reikalu. Tai tampa visos Lietuvos reikalu.
Todėl šiandien svarbiausias klausimas yra ne tai, ar naujoji Vyriausybė bus populiari. Svarbiausia, ar ji bus pajėgi atsakingai valdyti valstybę. Nes valstybė neturi būti priemonė partijos reikalams. Ji yra tikslas. Ir būtent pagal tai po kelerių metų bus vertinama ši Vyriausybė.
