Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 29d. 20:02

Raimundas Ereminas: Punios šilas – Alytaus plaučiai ir kepenys

Raimundas Ereminas Pokalbiams apie ekologiją, manau, šiandien alytiškiai yra mieliausi pašnekovai.  Kol aplinka švari ir sveika, ekologija priskiriama suvaikėjusių, šlapiomis nosimis ir klynais veikėjų dyku užsiėmimu. Savaitę degusių padangų dūmai užteršė orą, vandenį, dirvožemį. Pirkėjams nebereikia Alytaus krašto pieno, mėsos, vaisių ir daržovių. Gaisro gesinime dalyvavę herojai serga. Jei pakalbintume uždūmytame Alytaus rajone gyvenančius žmones apie ekologiją, kažin ar rastume besišaipančių.

Laimingo atsitiktinumo dėka vėjas tomis dienomis dūmus iš miesto pūtė rajono link. Skamba ciniškai iš Miklusėnų gyventojų perspektyvos. Tikiu, alytiškiai solidarizavosi ir visus draugus iš Miklusėnų karštomis dienomis pakvietė pasisvečiuoti. Juodi kancerogeniniai, suodžių, sunkiųjų metalų ir pavojingiausių angliavandenilių debesys per plikus dzūkų laukus ir liūdnas gyvenvietes nuslinko miškų, Punios šilo ir kitų, link. Miškai – žemės plaučiai ir kepenys.

Kad taršos mažinimo funkcijos būtų atliktos, miškai, kaip ir kepenys, turi būti sveiki. Jei nuo besaikio gėrimo subjekto kepenys pradėjo irti, tai nereiškia, jog motulė gamta jam dovanojo prastą organą ir jį reikia pakeisti arba patobulinti. Lietuva pakliūva į mišrių miškų zoną. Įprastai viename miško vienete auga spygliuočiai ir lapuočiai, minkštieji ir kietieji lapuočiai. Pavyzdžius, nederlingoje smėlingoje žemėje šalia kartu auga pušys, eglės ir beržai. Arba – derlingoje, molingoje augavietėje auga ąžuolai, liepos ir eglės. Drėgnoje derlingoje žemėje kartu būna juodalksniai, baltalksniai ir gluosniai. Gamtoje viskas apgalvota arba tiesiog tvarkingai susidėlioję. Mišriame eglės, pušies ir beržo sklype susirgus eglėms, miške lieka augti pušys ir beržai. Ąžuolo, liepos ir klevo sklype nudžiūvus ąžuolams, lieka liepos ir klevai. Susirgus alksniams, gluosniai išsikapanoja. Kiekvienam medžiui pavojinga atskira liga, kenkėjas. Mišrus miškas išlieka, jis visada laimi, yra atsparesnis, todėl geriau, patikimiau atlieka taršos mažinimo funkciją. Nereikia natūralaus miško pertvarkyti.

Kad taršos mažinimo funkcijos būtų atliktos, miškai, kaip ir kepenys, turi būti sveiki.

Punios šile serga vienarūšiai eglynų sklypai. Spygliai byra rudenį, pavasarį... Atėjo eglių liga ir eglės džiūsta, sklypai degraduoja. Kodėl tai vyksta? Dvi priežastys. Pirma, sodinant mišką, prieš keletą dešimtmečių, buvo parinkta neteisinga rūšinė sudėtis. Vietoj mišraus spygliuočių lapuočių miško buvo pasodinta eglių monokultūra. Problema buvo užprogramuota seniai.

Antra priežastis – ugdomųjų kirtimų metu padarytos klaidos. Miškininkas retindamas mišką gali nuspręsti, kokia ateityje bus medžių rūšinė sudėtis. Nukirtai lapuočius, liko spygliuočiai. Užsibrėžus tikslą, ilgainiui galima didinti pageidaujamo medžio procentinę dalį sklype. Tarkim, keletą dešimtmečių saugant pavienius ąžuolus, galima pasiekti, jog brandžiame miške jų turėsime gana reikšmingą procentinę dalį.

Gali būti, jog prieš 50 metų miško darbininkai nepaklusnų savaime pasisėjusio mišraus eglės, pušies, beržo, lazdyno ir kitų krūmų jaunuolyną išauklėjo, iškapojo, palikdami vien egles. Vėliau, per retinimo ir einamuosius kirtimus eiguliai pakartotinai nemenkai grūmojo, kirto ir tiesino. Nėra žmogaus, kuris tiksliai aprašytų kiekvieno sklypo istoriją, tačiau viena aišku – XXI amžių pasiekė netinkamai suformuotas, neatsparus, savaip „pagerintas“ miškas.

Yra ir daugiau priežasčių, kodėl džiūsta eglynai. Sakoma, dėl šylančio klimato eglės paplitimo arealas traukiasi į šiaurę, todėl džiūvimą reikėtų vertinti kaip neišvengiamą ir natūralų reiškinį. Deja, ūkiui ir žmonėms visko reikia greitai, čia ir dabar, todėl su ilgalaikėmis tendencijomis sunku susitaikyti.

Galiu nebent paminėti tyliąją, slenkančią melioraciją. Taisyklės draudžia sodinti mišką prieš tai nenuleidus paviršinio vandens. Žinia, eglės mėgsta drėgnesnes vietas, gaudamos pakankamą kiekį vandens jos būna pritvinkusios sakų ir ginasi nuo žievėgraužių. Tyli, sisteminė melioracija naikina eglynams palankius plotus ir mikrobuveines miško paukščiams, žvėrims, vabzdžiams, augalams... O jei eglynuose rastume pakankamą negyvos medienos kiekį, gal iš tų sausuolių ir stuobrių išlįstų armija vabalų ir visokių musių, kurios apgintų mišką nuo tų vabzdžių, kurie mišką griaužia nesaikingai?

Ką dabar daryti? Reikalingi rekonstrukciniai kirtimai. Šiuo atveju jų tikslas yra performuoti pažeidžiamus eglynus į mišrios rūšinės sudėties, įvairiaamžius miškus. Kirsti plačias linijas, aikšteles, nukirstą plotą palikti atželti savaime. Galime dalinai plotą atsodinti, bet ar tai tikrai reikalinga natūralios gamtos miške? Rekonstrukciniai kirtimai neišgelbės šiandien sergančių eglynų, bet ateityje padės išsaugoti dabar dar esančius jaunus miškus. Šiandien Punios šile intensyviai vykdomi sanitariniai kirtimai, plynai kertami miškai su sergančiais medžiais, jų stiebai vežami iš miško. Situacija atrodo beviltiškai. Kirtimų mastas matomas per „Google maps“ ortofoto nuotraukas.

Didžiulę kainą mokame už senas ir sistemines klaidas. Aš manau, jog kolegos dirba taip, kaip reikalauja sanitarinės apsaugos taisyklės. Jokios savivalės girininkija nedaro. Norint išspręsti strategines šilo problemas, būtinas aukštesnių institucijų įsikišimas, šiuo atveju – aplinkos ministerijos. Tačiau čia reikalingi du lūžiai.

Ką dabar daryti? Reikalingi rekonstrukciniai kirtimai.

Pirmas – galvų galvos turi pergalvoti, kad Lietuvai kai kur yra reikalinga natūrali gamta. Deja, iš eilės ministro pasisakymų, panašu, jo požiūris į natūralią gamtą yra toks pat nepadorus, kaip jo rinkiminis klipas, kuriame Kęstutį seksualios merginos giria, esą jis tikras vyras, nes medžiotojas. Antras – liautis manyti, kad Punia yra regiono reikalas. Čia bus labai sunku. Ar girdėjot, kaip premjeras kalbėjo, jog gaisras Alytuje yra jų pačių problema? Mielieji, kas būtų, jei užsidegtų „Mažeikių nafta“? Įdomu, kas Mažeikių miesto meras?

Degant padangoms Alytuje pasigirdo komentarai, pretenzijos miškų gynėjams ir protestuojantiems prieš žmonių kvailybę, kuri skatina klimato kaitą. Atseit, kur jūs buvot, kai degė? O argi mes nesakėme, kad miškai svarbūs ne vien dėl medienos? Štai turime bėdą, kuriai spręsti miškai pasitarnautų. Gaila, daug kur aplink Alytų vien lygūs laukai. Tik ten toliau, link Panemuninkų, plyti Punia, Alytaus plaučiai ir kepenys.

Raimundas Ereminas yra miškininkas.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

04:17
01:26
02:04

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min