Būtent šią praktiką priminė konservatorių parengta ir praėjusios kadencijos Seimo priimta Švietimo įstatymo pataisa dėl Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo kartelės. Neatitinki liniuotės – keliauji į „profesinę“. Gaila, kad iki šių dienų politikų sąmonėje išliko toks požiūris kaip priimtinas. Tiesa, ne paslaptis, kad dar pasitaiko ir gimnazijų administracijų, kurios „didina“ mokinių motyvaciją mokytis būtent tokiais gąsdinimais. Profesinės mokyklos pasirinkimas turi būti sąmoningas, o ne prievartinis.
Šiuolaikinė pedagogika grindžiama ne bizūno ir gąsdinimo principu
Pripažįstame vaiko emocijas, sunkumus, leidžiame jam būti savimi ir ugdome nukreipdami, stiprindami, teikdami pagalbą. Profesinės mokyklos pagaliau tapo populiarios, nes mokiniams ir jų tėvams suteikta teisė jas rinktis savanoriškai, supratus jų teikiamas galimybes ir jų darbo kokybę.
Ir dabar buvo užsimanyta vėl segreguoti, kas vertas baigti gimnaziją, o kas ne. Mūsų visuomenėje ir taip per daug atskirties, elitizmo ir labai žalinga tai skatinti švietime – nors, būkime atviri, ir dabar jau šioje srityje esame „pažengę“ per toli, nepaisant to, kad švietimo sistema pačia savo prigimtimi yra atvira visiems. Švietimo segregacija yra pats tiesiausias kelias į visuomenės susiskaldymą, nors visi suprantame, kaip tai žalinga.
Ar tikrai politikai turi teisę, tarsi arenoje pakeldami nykštį aukštyn arba žemyn, vienu rezultatu nuspręsti jauno žmogaus ateitį – nematydami jo individualios situacijos ir net nevertindami, kodėl jam nepasisekė?
Didžiausia rizika – po vienos nesėkmės dalį šešiolikmečių tiesiog prarastume
Jeigu PUPP taptų privalomu slenksčiu pagrindiniam išsilavinimui įgyti, daliai šešiolikmečių užvertume ne tik gimnazijos duris – mes iš esmės atimtume jiems aiškų kelią tęsti mokslus.
Baigęs pagrindinio ugdymo programą, bet dėl PUPP neįgijęs pagrindinio išsilavinimo, jaunuolis nebegalėtų stoti į profesinio mokymo programas, kurios vykdomos kartu su viduriniu ugdymu. O būtent šios programos šiandien sudaro daugiau kaip 80 proc. visos profesinio mokymo pasiūlos.
Tokiam mokiniui liktų tik II kvalifikacijos lygio profesinio mokymo programos. Jų Lietuvoje yra labai nedaug – vos 20. Jos daugiausia skirtos specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams ir laisvės atėmimo vietose bausmę atliekantiems asmenims. Regionuose tokių programų pasirinkimas itin ribotas – 2025-2026 m. priėmimas į II kvalifikacijos lygmens programas vykdytas tik 29 savivaldybėse iš 60.
Skaičiai labai aiškiai parodo problemos mastą. Šiemet matematikos PUPP neišlaikė apie 5 tūkst. mokinių. Jeigu PUPP taptų privalomu slenksčiu pagrindiniam išsilavinimui įgyti, daugumai jų būtų prieinamos tik II kvalifikacijos lygio profesinio mokymo programos, kuriose visoje Lietuvoje yra vos apie 1 tūkst. vietų. Tai reiškia, kad profesinio mokymo sistema fiziškai negalėtų priimti visų šių mokinių. Daliai jų valstybė paprasčiausiai nebeturėtų kur pasiūlyti tęsti mokslų.
Todėl klausimas nėra toks: ar visi šie mokiniai pasirinks profesinį mokymą. Klausimas – kur jie apskritai galės mokytis.
Ir čia slypi didžiausia rizika.
Lietuvos įstatymai šešiolikmečių nebeįpareigoja tęsti mokslų. Jeigu jaunas žmogus nebegali mokytis gimnazijoje, o profesinis mokymas jam faktiškai neprieinamas, valstybė nebeturi jokio mechanizmo, kuris padėtų jam likti švietimo sistemoje.
Mes tiesiog paleistume dalį šešiolikmečių į niekur.
Tai nėra tik statistika. Už kiekvieno skaičiaus yra konkretus vaikas, konkreti šeima ir konkreti istorija. Jaunas žmogus, kuriam galbūt nepasisekė vieną dieną, viename patikrinime, bet kuriam reikia ne užvertų durų, o suaugusiųjų tikėjimo ir pagalbos.
Tačiau realybė yra dar sudėtingesnė.
Dažnai sakoma: „tegul eina į profesinę mokyklą“. Tačiau profesinis mokymas negali būti laikomas paprasta alternatyva gimnazijai.
Net ir pasirinkęs profesinį mokymą jaunas žmogus, norėdamas ateityje įgyti aukštesnę kvalifikaciją, turėtų baigti vidurinio ugdymo programą, išlaikyti PUPP ir gauti brandos atestatą. Kitaip tariant, PUPP problema niekur nedingsta – ji tik nukeliama į vėlesnį etapą.
Be to, profesinėje mokykloje tai padaryti dažnai yra dar sudėtingiau. Mokinys vienu metu turi mokytis bendrojo ugdymo dalykų ir profesijos. Todėl silpniau besimokančiam vaikui sukuriame ne lengvesnį kelią, o dar didesnį iššūkį.
Profesinė mokykla neturi tapti bausme už vieną neišlaikytą patikrinimą. Ji turi būti sąmoningas ir vertingas jauno žmogaus pasirinkimas.
Jeigu iš tiesų norime daugiau jaunų žmonių rinktis profesinį mokymą, turime stiprinti jo prestižą ir patrauklumą, o ne paversti jį priverstiniu pasirinkimu po nesėkmės.
Pasekmes pajustų ir regionų gimnazijos
Pasekmes pajustų ne tik pavieniai mokiniai.
Jeigu dalis dešimtokų nebegalėtų tęsti mokslų gimnazijose, kai kuriose savivaldybėse paprasčiausiai nebesusidarytų pakankamas mokinių skaičius III ir IV gimnazijos klasėms. Preliminarūs skaičiavimai rodo, kad tokia rizika kiltų net 16 regionų gimnazijų.
Tai reikštų ne tik silpnesnį mokyklų tinklą. Tai reikštų, kad dar daugiau vaikų regionuose turėtų važiuoti dešimtis kilometrų iki artimiausios gimnazijos arba atsisakyti pasirinkto mokymosi kelio.
Vieno patikrinimo neužtenka spręsti apie visą mokinio potencialą
PUPP slenkstis mokinio ateitį susietų tik su dviejų dalykų – lietuvių kalbos ir matematikos – rezultatais.
Tačiau vaikai nėra vienodi.
Vienam sunkiau sekasi matematika, tačiau jis puikiai mokosi kalbų, istorijos, geografijos ar menų. Kitas turi išskirtinių gebėjimų technologijose ar gamtos moksluose.
Ar tikrai vienas rezultatas turi nubraukti visus kitus jo gebėjimus, pastangas ir svajones?
Kartais rezultatą lemia ir visai žmogiškos priežastys – sunkumai šeimoje, emociniai išgyvenimai, paauglystės krizė ar tiesiog labai sunki diena.
Vaikai nėra skaičiai lentelėje. Jie auga skirtingu tempu.
Duomenys rodo, kad mokiniai atsitiesia
Nacionalinės švietimo agentūros analizė parodė, kad PUPP neišlaikymas nėra patikimas rodiklis, prognozuojantis mokinio ateities pasiekimus.
30 proc. lietuvių kalbos ir literatūros PUPP neišlaikiusių mokinių po dvejų metų išlaikė šio dalyko valstybinį brandos egzaminą ir surinko 40–60 balų. Beveik 22 proc. matematikos PUPP neišlaikiusių mokinių vėliau išlaikė matematikos valstybinį brandos egzaminą ir surinko nuo 40 iki 81 balo.
Yra mokinių, kurie PUPP neišlaikė, o po dvejų metų valstybiniame brandos egzamine surinko apie 80 balų.
PUPP neišlaikymas nėra gebėjimų nuosprendis. Tai signalas, kad mokiniui reikia pagalbos.
Vietoje atrankos – reali pagalbos sistema
Esu įsitikinusi, kad valstybės atsakas į mokinio nesėkmę turi būti ne bausmė, o pagalba.
Todėl vietoje atrankos diegiame nacionalinę pagalbos sistemą, kurios tikslas – padėti mokiniui atsitiesti ir sėkmingai tęsti mokymąsi.
Kiekvienam PUPP neįveikusiam mokiniui bus sudarytas individualus 4–6 savaičių mokymosi pasiekimų gerinimo planas, kuriam jau numatytas valstybės finansavimas. Planas bus rengiamas mokykloje pagal konkrečias mokinio mokymosi spragas, o ministerija parengs aiškius jo įgyvendinimo pavyzdžius.
Nacionalinė švietimo agentūra sukurs nemokamą nuotolinių konsultacijų tinklą, kuriame mokinius konsultuos stipriausi įvairių dalykų mokytojai iš visos Lietuvos.
Bus parengti trumpi užduočių rinkiniai ir vaizdo paaiškinimai toms temoms, kuriose mokiniai dažniausiai klysta. Visa medžiaga bus lengvai pasiekiama vienoje vietoje, kad ja galėtų naudotis ir mokiniai, ir mokytojai.
Nepamiršime ir emocinės gerovės. Kartu su savivaldybėmis stiprinsime emocinę pagalbą mokiniams ir jų šeimoms, nes kartais būtent emociniai sunkumai tampa nesėkmės priežastimi.
Pagalbos sistema orientuota ne į pasekmių valdymą po nesėkmės, o į ankstyvą mokymosi sunkumų pastebėjimą ir savalaikę pagalbą. Šiam tikslui jau skirtos valstybės biudžeto lėšos, o artimiausius dvejus metus šių priemonių įgyvendinimui skirsime ypatingą dėmesį.
Valstybės pareiga – neatimti galimybės
Esu įsitikinusi, kad švietimo sistema turi kuo anksčiau pastebėti, kur vaikui sunku, ir padėti jam tą sunkumą įveikti.
Ji neturi po vienos nesėkmės pasakyti šešiolikmečiui, kad jo galimybės baigėsi.
Kartais tarp neišlaikyto PUPP ir sėkmingai išlaikyto valstybinio brandos egzamino yra tik dveji metai. Ir suaugusieji, kurie ne užtrenkė duris, o pagelbėjo.
