Lyg nutvieksta baltiškojo Perkūno blyksnio viduržiemy supratau, kodėl mums būtinai reikalingas krematoriumas beveik Vilniaus centre, regioniniame parke. Krematoriumas, kur beveik senovės baltų papročiu bus deginami mirusiųjų kūnai – tai vartai į anapus, į pomirtinį baltiškąjį pasaulį. O ten viskas atvirkščiai.
Staiga supratau, kodėl Poveikio vertinimo aplinkai procedūros prasidėjo didžiausio kalėdinio šurmulio verpete, supratau, kodėl jos nevykdomos, kaip priklauso. Neturi viskas vykti viešai ir pagal įstatymus, nes viskas turi būti atvirkščiai.
Liberalusis Vilniaus meras, šiaip noriai ir operatyviai bendraujantis socialiniuose tinkluose, šiuo atveju – atvirkščiai – tyli užklaustas apie būsimuosius vartus į anapus, lyg jo ir visos komandos kompiuteriai būtų nulūžę.
Supratau, kodėl aplinkiniai gyventojai, suvokdami, kaip jiems, pasiligojusiems ir pasenusiems, bus patogu patiems gal net pėsčiomis nukeliauti savo paskutinę kūniškąją kelionę, nesidžiaugia būsimuoju moderniu paslaugų centru, bet, atvirkščiai, piktinasi ir rašinėja protestų raštus liberaliajai Vilniaus savivaldybei.
Liberalusis Vilniaus meras, šiaip noriai ir operatyviai bendraujantis socialiniuose tinkluose, šiuo atveju – atvirkščiai – tyli užklaustas apie būsimuosius vartus į anapus, lyg jo ir visos komandos kompiuteriai būtų nulūžę.
Atvirkščiai elgiasi ir žydų bendruomenė. Nesidžiaugia, kad šalia senųjų žydų kapinių rūkstantis krematoriumo kaminas dar kartą primins pasauliui apie Buchenvaldą ir Osvencimą, idant tai nepasikartotų, bet atvirkščiai – grasina sukelti prieš šį visuotinai naudingą projektą viso pasaulio žydų bendruomenę.
Nesidžiaugia nė aplinkiniai vaikų darželiai anei mokyklos, kuriuos žada edukuoti šiuolaikinių frankų krukų asociacijos vadovas – gi nieko tokio, tik numirėliai iš viso Vilniaus, o gal dar ir iš pusės Lietuvos. Atvirkščiai, smagu būtų pavėpsoti pro langus į praburzgiančius katafalkus.
Atvirkštumai tuo nesibaigia. Štai eksmeras Zuokas, visuomet palaikantis visokius, net pačius fantastiškiausiaus projektus, šįkart pritrūko fantazijos ir elgiasi atvirkščiai, siūlydamas šį visuotinai miestui naudingą projektą stabdyti.
Na, o pats atvirkščiausias tai jau gamtosaugininku save vadinąs ponas Stoškus iš Lietuvos sąrašo – tikra taip gražiai pasivadinusio sąrašo puošmena. Pasak pono gamtosaugininko, velionio kūną reikia būtinai sudeginti gražioje regioninio parko aplinkoje. O dvasia? Apie tai jis nekalba.
Tikriausiai dvasią, atvirkščiai, galima palydėti kur nors Gariūnuose ar Panerių pramoniniame rajone – negi nerasim Vilniuje vietos? Jis, gamtosaugininku save vadinantis, puikiai žino, kad regioniniame parke krematoriumo veikla negalima, o kapinių plėtra šiame parke buvo sustabdyta. Gamtosaugininko pareiga būtų ginti parką nuo parkui svetimų veiklų. Tik ne šįkart. Šįkart – viskas atvirkščiai.
Visa laimė, kad Užgavėnės ateina, pabūna ir praeina. Praeis, tikiuosi, ir šis atvirkščias mūsų tikrovės atspindys, nusinešdamas anapus visus atvirkščius užmojus, projektus ir interesus.
Žiema, žiema, bėk iš kiemo!
Jei nebėgsi, išvarysim,
Su botagais išbaidysim!
Rasa Baškienė yra iniciatyvinės grupės „Mes nenorime krematoriumo Vilniaus centre!“ atstovė, TS-LKD narė
