Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 30d. 09:26

Rasa Čepaitienė: Naktinė istorijos politika (atsakymas A.Nikžentaičiui)

Rasa Čepaitienė A.Nikžentaitis savo straipsnį pradeda nuo trumpos Lietuvos istorijos politikos esminių tendencijų apžvalgos. Tačiau, jei Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimas 2015 m. išties gali būti siejamas su Ukrainos įvykiais ir ten nusiritusia leninakryčio banga, tai gaila, kad jis nekelia kito svarbaus klausimo - kokios vidinės ir išorinės priežastys lėmė tokį netikėtą dabartinio Vilniaus mero „aktyvizmą“ šioje srityje?

A.Nikžentaičio komentarą galite perskaityti čia.

Atkreipkime dėmesį į esminį skirtumą. Bene visi diskusijos dėl Žaliojo tilto skulptūrų dalyviai iš esmės sutarė jas vertinti kaip totalitarinės ideologijos palikimą, tik nesutarė dėl to, ką su jomis toliau daryti – palikti vietoje ar nukelti. Tuo tarpu tiek K.Škirpos, tiek ir J.Noreikos-Generolo Vėtros atvejais tokio vertybinio sutarimo visuomenėje iki šiol nėra ir vargu ar kada bus.

Aistroms kiek atlėgus būtina atidžiau pažvelgti į būdus ir argumentavimą, kuriais remiantis vos per dvi dienas buvo atlikta ši dvigubos atminties lobotomijos operacija. Abi asmenybės nekaltintos asmeniškai vykdžiusios Holokaustą, tokių patikimų įrodymų negali pateikti net aršiausi jų kaltintojai, tačiau, to nepaisant, jų atminimas Vilniaus mieste sulaukė demonstratyvaus damnatio memoriae. Nikžentaitis tai siūlo aiškinti Vakarų Europos atminimo kultūroje griežtėjančiais Holokausto vykdytojų identifikavimo kriterijais ir ragina į žydų genocidą Lietuvoje taip pat žvelgti per ten įsigalėjusių platesnių dalyvavimo Holokauste apibrėžčių prizmę. Tačiau taip, viena vertus, ignoruojama specifika kraujažemių, kuriose vieną svetimą totalitarinį režimą keitė kitas, nemažiau agresyvus ir nusikalstamas, o vieni piliečiai bendradarbiavo su vienu, kiti - su kitu (ar kartais net su abiem) okupaciniais režimais. Kita vertus, keista, kodėl šis „išplėstinės blogio apibrėžties“ kriterijus analogiškai netaikomas ir komunizmo nusikaltimams, juk Lietuva net buvo viena iš Prahos deklaracijos dėl nacizmo ir komunizmo nusikaltimų sulyginimo iniciatorių bei teksto autorių?

Akivaizdu, kad Vilniaus miesto meras ir dalis Tarybos, nusprendę pervadinti Kaziui Škirpai skirtą alėją, vadovavosi būtent tokia, „platesne“, Holokausto kaltininkų samprata. Tačiau kam tada griebtis manipuliacijų ir atviro melo, Škirpai priskiriant ne jo citatą, esą turinčią įrodyti jo antisemitizmą? Dar daugiau, vienas Tarybos narys šiam istorijos veikėjui apibūdinti naudojo žodyną ir epitetus (šuva... ir t.t.), kurie amžininkams nejučia primins stalininės naujakalbės „perlus“... Štai tokioje moralinėje atmosferoje Škirpa buvo paskelbtas nevertu viešojo atminimo „antisemitu“, nors gerai jo biografiją ir veiklą išmanantys istorikai, net ir nesutardami dėl jo politinės veiklos vertinimų, jo tokiu nelaiko (čia).

Su J.Noreikos atminimo lenta buvo dar įdomiau. Kaip pamenate, o jei pamiršote, gūglas primins, kad po jos demonstratyvaus sudaužymo balandį vieno tokio žinomo vatniko rankomis, R.Šimašius pareiškė, kad savivaldybė jos atkurti nebeketina, nes esą nebuvo šios lentos įrengimo iniciatorė. Ir tik aktyvių vilniečių atkastų dokumentų, kuriuos berods buvo bandoma net nuslėpti, dėka paaiškėjus, kad Vilniaus miesto savivaldybė 1998 m. parėmė lentos gamybą 7741 litų suma, įspraustas į kampą meras jau nenorom leido ją sutvarkyti ir sugrąžinti į vietą. Planas tuomet neišdegė?

Į Generolo Vėtros atvejį visąlaik žiūrėjau atsargiai, neskubėdama palaikyti nei vienos iš aršiai besiginčijančių stovyklų. Mane, kaip tikiuosi, ir nemenką dalį kitų Lietuvos piliečių, jo nekaltumu galutinai įtikino tik Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, palaikęs LGGRTC pažymoje išdėstytus argumentus, kodėl jis nelaikomas Holokausto Lietuvoje vykdytoju. Ir toliau tuo kaltinantys sąmoningai ignoruoja faktą, kad Generolas Vėtra pats buvo įsitraukęs į antinacinį pogrindį, gelbėjusį žydus bei sutrukdžiusį Lietuvoje įkurti SS dalinį, dėl ko, kartu su kitais lietuvių intelektualais, net kalėjo Štuthofo koncentracijos stovykloje. Tačiau, skirtingai nuo partizano J.Krikštaponio, kurio kaltė dalyvavus žydų žudynėse patikimai įrodyta, jam skirtas Ukmergėje tebestovintis paminklas kažkodėl žydų bendruomenei neužkliūna. Gal todėl, kad ne Vilniuje? O gal tai palikta kitai kaltinimų bangai?

Kaip pažymėjo minėtasis J.Noreikos kaltę nagrinėjęs ir atmetęs Vilniaus apygardos administracinis teismas, Lietuva vienintelė Europoje bandė pasinaudoti vokiečių puolimu ir pati išsilaisvinti iš sovietų okupacijos, pasiskelbdama nepriklausoma valstybe – tarptautinės politikos subjektu - bei atkurdama ankstesnes savivaldos struktūras (buvo tikėtasi, kad vokiečiai, pradėję karą su Sovietų sąjunga, užimdami Lietuvą jau ne kaip Sovietų sąjungos dalį, pripažins Lietuvos nepriklausomybę). Dėl to Birželio sukilėliai bei lietuviškosios administracijos atstovai nelaikytini nacių kolaborantais (žinoma, kai kurie jų galėjo tokiais tapti vėliau, veikiai užgniaužus šias Nepriklausomybės viltis). Dėl šių aplinkybių Lietuvoje įvestas nacių okupacijos režimo tipas skyrėsi nuo nacių režimo tipų okupuotose Vakarų ir Rytų Europos šalyse. Matyt, būtent solidus juridinis pagrindas, leidžiantis pagaliau palikti ramybėje šį istorinį veikėją, skirtingai nuo Škirpos, kuomet, išliekant istorikų nesutarimams, sprendimas jo vardo alėją pervadinti buvo pasiektas demokratiniu Tarybos balsavimu, įvykusiu po viešų, nors ir akivaizdžiai tendencingų debatų, privertė Remigijų Šimašių veikti slapta, priimant vienasmenį, su niekuo nederintą sprendimą, neperspėjus net LMA Vrublevskių bibliotekos vadovybės, gėdingai nakties glūdumoje nuimti Generolo Vėtros atminimo lentą. Nors turėjo puikiai suprasti, kad šis jo išpuolis sukels tik dar didesnį visuomenės pasipiktinimą ir protestus.

Taip prieiname prie svarbiausio klausimo. Kam ir kodėl būtent dabar prireikė tokios akivaizdžiu melu, manipuliacijomis bei neteisėtais veiksmais grįstos naktinės istorijos politikos?

Plika akimi matyti, kad pastaruosius keletą metų, ypač po R.Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ pasirodymo, antisovietinio ir antinacinio lietuvių pasipriešinimo diskreditavimo pastangos, pasireiškiančios vienokiais ar kitokiais pavidalais ir čia ar ten vis įgarsinamos vienų ar kitų žinomesnių kultūros ir meno veikėjų (itin pageidautina - lietuvių) ne tik vis labiau intensyvėja, bet ir stebėtinai darniai koreliuoja su apie Lietuvos XX a. vidurio istoriją ir veikėjus Rusijoje, Izraelyje ir JAV atvirai bei nepaliaujamai skleidžiamu melu, šmeižtais ar išmoningomis manipuliacijomis, žongliruojant selektyviai ir tendencingai atrinktais faktais. Taip pasaulio visuomenės akyse kuriamas atgrasus Lietuvos, kaip nepatikimos, savo praeities nepripažįstančios, profašistines nuostatas puoselėjančios šalies įvaizdis. Stengiamasi išsyk nušauti du zuikius: sukurti neigiamą šalies reputaciją užsienyje, atgrasant mūsų tikrus ar potencialius draugus ir partnerius, ir kurstyti defetistines, pesimistines bei antipatriotines nuostatas pačioje Lietuvoje, ypač vertybiškai ir moraliai dezorientuojant jaunimą. Prieš mus kariaujamas nepaskelbtas ir nepaliaujamas hibridinis kultūrinis karas, siekiant visus Lietuvoje ir užsienyje įtikinti, kad būti lietuviu, ginančiu savo tautinį tapatumą ir teisę į nepriklausomą valstybę, kone prilygsta būti naciu ir, automatiškai, antisemitu. Karas, kuriam pasipriešinti, deja, neturime jokių adekvatesnių priemonių. Dar daugiau, jų nė nebandoma ieškoti.

Itin norėčiau atkreipti dėmesį vieną aplinkybę, kuri galėjo tapti akstinu mūsų nightmerui veikti. Šių metų birželio 19 d. LR Seime vyko renginys, skirtas Birželio sukilimui atminti-diskusija „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“. Jo pranešėjai pabrėžė politinę sukilimo vertę ir reikšmę Lietuvos valstybingumo tęstinumui bei kėlė klausimą apie poreikį įtraukti šį įvykį į Atmintinų datų sąrašą. Bene pirmąsyk tokiame aukštame politiniame lygmenyje buvo išdrįsta Sukilimo atmintį iškelti į valstybės pagrindų saugojimo bei gynybos lygmenį. Tiek K.Škirpa, tiek ir Generolas Vėtra, kaip žinia, buvo vieni iš Birželio sukilimo vadų, kurių veikla iki ir po šio įvykio rodytų ištikimybę tautinės valstybės idėjai. Tautinei valstybei, kuri šiandien yra po truputį, bet vis užtikrinčiau ir atviriau, demontuojama mero atstovaujamos neoliberaliosios ideologijos pastangomis, kaip matome, nesibodint jokių priemonių. Tokiu būdu jų pavertimas „naciais“ ir „žudikais“ diskredituoja pačią pasiaukojamos laisvės kovos idėją.

A.Nikžentaitis rašo: „Yra akivaizdu, kad kovos lauke susidūrė du lietuviškosios tapatybės modeliai: lietuviška – nacionalinė, akcentuojanti lietuvių etninės grupės interesus ir ignoruojanti kitas Lietuvoje gyvenančias istorines tautas bei lietuviškoji-europinė, apjungianti ne tik traumines kitų Lietuvos etnosų patirtis, tačiau ir Holokaustą.“ Kategoriškai nesutikčiau su taip piešiamomis alternatyvomis. Siūlyčiau pervesti diskusiją į mažiau ideologinio angažuotumo, matančio tik nacionalistinę ir liberaliąją linijas, nors jo irgi neišvengsime, turinčią vagą. Atminties tyrinėtojai, įskaitant patį A.Nikžentaitį, puikiai žino, kad siekis jėga visiems visuomenės nariams primesti vieną vienintelę praeities aiškinimo schemą bei moralinius vertinimus, slopinant visus kitus, labiau būdingas totalitarinio ar autoritarinio tipo valstybėms. Tuo tarpu brandžiose demokratijose (ko)egzistuoja įvairios „atminties bendruomenės“, kurių puoselėjami praeities vaizdiniai bei pasakojimai gali ir nesutapti ar net latentiškai bei atvirai tarpusavyje konfliktuoti. Tačiau, jei lojalumo šaliai riba neperžengta, tai dažniausiai vardan pilietinės santarvės ir ramybės toleruojama. Antai gegužės 9-ą d. Vilniaus rusų bendruomenė kasmet išsirengia į „Bessmertnyj polk“ eitynes, kuriose matyti ne viena „koloradkė“ ar kiti totalitarinės sovietų ideologijos ženklai, tačiau paprastai į tai užmerkiamos akys. Lygiai taip pat, net per daug, valstybė toleruoja savo atskirąją istorijos ir kalbos politiką vykdančią lenkakalbę Pietryčių Lietuvą, net ten gyvenančių lietuvių socialinės diskriminacijos sąskaita. Tad tokioje realios „atminčių ir praeičių polifonijos“ situacijoje aukštųjų politikų uždavinys yra ne jėga primesti vienos bendruomenės viziją visiems, o siekti, kad šie skirtumai ir prieštaravimai nevestų prie tarpetninio susipriešinimo, neigiamų stereotipų ir neapykantos įtvirtinimo.

Žvelgiant per šią prizmę Vilniaus meras Remigijus Šimašius atvirai pasikėsino į vienos iš Vilniaus „atminties bendruomenių“ – lietuvių – puoselėjamą atmintį, „perrašydamas“ Vilniaus atminties kraštovaizdį pagal kitos „atminties bendruomenės“ – žydų – reikalavimus ir interpretacijas. Natūralu, kad lietuviai pasijuto pažeminti ir įskaudinti, lyg nebebūtų titulinės tautos atstovai, o tik svetimi ir beteisiai nuosavos valstybės sostinėje... Buvo įžūliai ir iššaukiančiai pademonstruota, kad jie čia neturi balso sprendžiant su praeitimi susijusius klausimus.

Tikintis likti nenubaustas Šimašius taip kėsinasi ištrinti lietuviškąją Vilniaus „vietos atmintį“, susijusią tiek su Gedimino kalno papėde, tiek ir su Lietuvos Mokslų Akademijos biblioteka, kurioje dirbo J.Noreika ir kuri mena ne tik jo pasiaukojamai organizuotą ir veikiai išduotą antisovietinio pasipriešinimo pogrindį, bet ir vėliau lietuvių inteligentų puoselėtus nacionalinio išsivadavimo lūkesčius, čia rengiant priešsajūdinius bei Sąjūdžio meto susitikimus. Pastebėtina, kad Vilniaus meras savo antilietuviškoje atminties politikoje apskritai lieka pakankamai nuoseklus. Puikiai atmenamas jo pasipriešinimas Vyčio atsiradimui Lukiškių aikštėje. O štai ir naujausias akibrokštas – draudimas rengti mieste Baltijos kelio paminėjimo 30-metį, - įžūliai aiškinant tai nenoru trukdyti eismą, lyg Vilniuje dažnai vykstantys maratonai ir mugės jo niekaip netrukdytų...

Šioje istorijoje itin veidmainiškai atrodo nuolat taikomi dvejopi standartai, kuomet vienų praeities veikėjų abejotini ar blogi poelgiai išpučiami iki begalybės ir teisuoliškai pasmerkiami, o kitų realūs nusikaltimai žmogiškumui užtušuojami ar išbalinami. Kuomet tikras ar tariamas kolaboravimas su nacizmu tampa dingstimi dangstyti žymiai ilgiau trūkusio bendrininkavimo su sovietų režimu ir tuomet padarytų nusikaltimų žmoniškumui faktą bei mastą. Tokiu būdu aukos ciniškai paverčiamos budeliais, o budeliai – aukomis (prisiminkime daug pasipiktinimo sukėlusį Fanios Brancovskajos apdovanojimą Prezidentūroje).

Įdomiausia, kad menamus nacių kolaborantus labiausiai mėgsta smerkti buvę sovietinių represinių ar partinių struktūrų bendradarbiai, kažkodėl analogiškų smerkimo kriterijų neprisitaikantys patys sau ir savo idėjiniams bendražygiams. Tuo tarpu net menkiausi bandymai bešališkai aiškintis Holokausto priežastis ir eigą Lietuvoje, tarp kitų keliant ir Lietuvos žydų bendruomenės istorijai nepatogius klausimus, tokius kaip kai kurių jų atstovų bendrininkavimas su sovietiniu totalitarizmu vykdant nusikaltimus prieš lietuvių tautą, iki šiol lieka tabuizuota tema, bemat susilaukiančia ledinės tylos, dažnai palydimos kaltinimais „antisemitizmu“ ar net atvirais grasinimais juos keliantiems. Tačiau toks atvirą ir geranorišką dialogą atmetantis, mokslines žinias ignoruojantis ir net teisinių valstybės funkcionavimo pagrindų nepaisantis politikų galios demonstravimas veda prie tolesnės tarpetninės nesantaikos kiršinimo, kuris tikrai nenaudingas nei lietuviams, nei žydams, nei kam nors kitam, išskyrus akivaizdžius piktavalius. Naktinė istorijos politika yra pavojingas ginklas, ypač jei juo švaistomasi negalvojant apie pasekmes.

Rasa Čepaitienė yra Lietuvos istorijos instituto darbuotoja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

01:50
00:43
01:56

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min